Stephenas Hawkingas: žvilgsnis į kolegos stulbinančią sėkmę nepaisant sunkumų

 |  Martinas Reesas 

S. Hawkingas kosminėje erdvėje NASA erdvėlaivyje

Kai 1964-aisiais pradėjau kitą studijų pakopą Kembridžo universitete, susidūriau su bendramoksliu, studijuojančiu dviem kursais aukščiau, sunkiai vaikštančiu ir labai sunkiai kalbančiu. Tai buvo Stephenas Hawkingas. Jam neseniai buvo diagnozuota degeneracinė liga, ir visi manė, kad jis gali nespėti parašyti daktaro disertacijos, nes tiek neišgyvens. Tačiau jis išgyveno septyniasdešimt šešerius metus ir mirė 2018-ųjų kovo 14 d.

Tikrai nuostabu. Astronomai pripratę prie didelių skaičių. Bet retas kuris skaičius galėjo prilygti tuo metu jam prognozuojamoms nepalankioms aplinkybėms. Net paprasčiausias išlikimas būtų pasirodęs kaip medicinos stebuklas, bet jis, savaime suprantama, ne tik išgyveno – jis tapo vienu iš garsiausių pasaulio mokslininkų, buvo pripažintas geriausiu pasaulio matematinės fizikos žinovu, garsėjo savo parašytomis knygomis-bestseleriais ir stulbinančiu triumfu įveikus negalią.

Gal ir keista, tačiau paskutiniais studijų Oksfordo universitete metais Hawkingas buvo ganėtinai atsipūtęs. Tačiau aštrus protas jam pelnė aukščiausios prabos fiziko diplomą, ir mokslininko karjeros jis siekė Kembridžo universitete. Praėjus keleriems metams nuo ligos pradžios, jam teko sėstis į ratukus, o jo kalba tebuvo neaiškus krenkšėjimas, kurį suprato tik tie, kas jį pažinojo. Bet visais kitais aspektais sėkmė jam šypsojosi. Jis vedė šeimos draugę Janeʼę Wilde, kuri jam sukūrė jaukią šeimos aplinką ir padovanojo tris vaikus.

Pirmieji darbo metai

Septintas praėjusio amžiaus dešimtmetis – nepaprastas metas astronomijai ir kosmologijai. Tai dešimtmetis, kai ėmė rastis juodųjų skylių ir Didžiojo sprogimo įrodymų. Kembridže Hawkingas gilinosi į naujas matematikos koncepcijas, kurias tobulino matematinės fizikos specialistas Rogeris Penroseʼas, paskui Londono universiteto koledže inspiravo Einsteino bendrojo reliatyvumo teorijos studijų renesansą.

Naudodamas šias metodikas Hawkingas išsiaiškino, kad visata turėjo atsirasti iš „singuliarumo“ – tam tikro taško, kuriame negalioja jokie fizikos dėsniai. Jis taip pat suprato, kad juodosios skylės įvykių horizonto zona – vieta, iš kurios niekas negali ištrūkti – niekada nesumažės. Vėlesniais dešimtmečiais šios prielaidos buvo patvirtintos atlikus stebėjimus; įspūdingiausia – 2016-ųjų pranešimas, jog aptiktos nuo juodųjų skylių sklindančios gravitacinės bangos.

Hawkingas itin anksti – būdamas 32-ejų – išrinktas į Britų mokslų akademijos Karališkąją draugiją. Tuo metu jo sveikata buvo tokia prasta, jog dauguma mūsų manė, kad didesnių aukštumų jis nebepasieks. Tačiau Hawkingui tai buvo tik pradžia.

Jis dirbo tame pačiame pastate, kaip ir aš. Dažnai stumdavau jo ratukus į kabinetą, paskui jis prašydavo manęs atversti sunkiai suprantamą knygą apie kvantinę teoriją – atomų mokslą, kuris iki tol jo ne itin domino. Jis valandų valandas susikūprinęs prasėdėdavo nejudėdamas; jis net puslapio negalėdavo perversti be kitų pagalbos. Prisimenu, vis svarstydavau, kas dedasi jo galvoje, ar tik jo neapleidžia jėgos. Tačiau po metų jam kilo pati geriausia mintis, sumaterializuota lygtyje, kurią jis norėjo matyti iškaltą savo antkapyje.

Mokslo žvaigždė

Galingi šuoliai mokslo pasaulyje paprastai sietini su atrastomis sąsajomis tarp reiškinių, kurie iki tol rodėsi konceptualiai nesusiję. Hawkingo „eureka akimirka“ atskleidė netikėtą gelminę sąsają tarp gravitacijos ir kvantinės teorijos – jis numanė, kad juodosios skylės  neturėtų būti visiškai juodos, bet turėtų savitai spinduliuoti energiją.

Šis spinduliavimas būdingas tik toms juodosioms skylėms, kurių masė gerokai mažesnė nei žvaigždžių, bet tokių nebuvo rasta. Tačiau „Hawkingo spinduliavimas“ buvo labai reikšmingas matematinei fizikai; tiesą sakant, vienas iš dalelių fizikai svarbiausių teorinių atradimų – stygų teorija – jo idėją patvirtino.

Ir tikrai, stygų teoretikas Andrew Stromingeris iš Harvardo universiteto (su kuriuo Hawkingas pastaruoju metu bendradarbiavo) sakė, kad išgirdus jo pranešimą „teorinės fizikos specialistams teko iškęsti daugiau bemiegių naktų nei po bet kokio kito istorijai žinomo pranešimo.“ Esminis klausimas – ar informacija, kuri, kaip manoma, prarandama objektams patekus į juodąją skylę, teoriškai gali būti atgaunama spinduliavimo būdu, juodajai skylei išgaravus. Jeigu negali, būtų sugriautas bendrosios fizikos principas, kuriuo dabar besąlygiškai tikima. Iš pradžių Hawkingas manė, kad informacija prarandama, bet vėliau persigalvojo.

Hawkingas ir toliau ieškojo naujų jungčių tarp milžiniškų (kosmoso) ir labai mažų (atomų ir kvantinės teorijos) dydžių, siekdamas pateikti dar gilesnių įžvalgų apie pačią mūsų visatos pradžią ir keldamas maždaug tokius klaisumus: „Ar mūsiškis didysis sprogimas buvo vienintelis?“ Jis turėjo stulbinantį talentą viską perprasti tiesiog mąstydamas. Tačiau jis dirbo ir su studentais, ir su kolegomis, kurie lentoje surašydavo formules, o jis, atidžiai į jas įsižiūrėjęs, pasakydavo, ar sutinka, kartais pasiūlydavo ir tolesnį žingsnį.

Jis buvo ypač įtakingas vystydamas visatos plėtimosi teoriją; daugelis teigia, kad ši teorija aiškina ultraankstyvas vis didėjančios mūsų visatos stadijas. Esminis siekis – suprasti pradžių pradžią, galiausiai išaugusią į galaktikas. Hawkingas teigė (kaip ir nepriklausomai nuo jo dirbęs rusų teoretikas Viatčeslavas Muchanovas), kad viskas prasidėjo nuo „kvantinių fliuktuacijų“ (laikinų tam tikrų kosmoso vietų energijos sankaupų pokyčių), lyg ir analogiškų toms, kurios minimos kalbant apie „Hawkingo spinduliavimą“ iš juodųjų skylių.

Jis taip pat daug dirbo ketindamas susieti dvi svarbias XX a. fizikos teorijas – kvantinę mikropasaulio teoriją ir Einsteino gravitacijos ir erdvės-laiko teoriją.

Prastėjanti sveikata ir kultinės asmenybės statusas

1985-aisiais Hawkingas susirgo plaučių uždegimu. Jam teko atlikti tracheotomiją; po procedūros jis neteko ir taip labai ribotų galimybių kalbėti. Jis jau daugiau nei dešimt metų negalėjo rašyti ar naudotis klaviatūra. Nebegalėdamas kalbėti, jis tegalėjo bendrauti vedžiodamas akimis nuo vienos abėcėlės raidės prie kitos, o toji abėcėlė buvo surašyta didelėje priešais pastatytoje lentoje.

Tačiau jį išgelbėjo technologijos. Jis vis dar valdė vieną ranką; naudodamasis kompiuteriu, valdomu viena svirtele, jis galėjo užrašyti sakinius. Paskui sakiniai būdavo perteikiami kalbos sintezatoriui, „kalbančiam“ androidiniu amerikietišku akcentu, vėliau tapusiu jo skiriamuoju ženklu.

Jo paskaitos, savaime suprantama, būdavo parengiamos iš anksto, bet kalbėtis būdavo labai sunku. Kiekvienam žodžiui ištarti reikėjo kelis kartus paspausti svirtelę, todėl net ir vienam sakiniui sudaryti prireikdavo kelių minučių. Jis išmoko taupyti žodžius. Jo komentarai būdavo aforistiški ar dviprasmiški, bet dažnai su sąmojo prieskoniu. Jau vėliau jis tapo per silpnas valdyti kompiuterį net ir veido raumenimis ar akių judesiais ir bendraudavo dar lėčiau (šitai jį labai siutino).

Kai jam buvo atliekama tracheotomijos operacija, jis jau turėjo parengęs knygos juodraštį tikėdamasis, kad jo idėjos pasieks platų skaitytojų ratą, kad dviems vyresniems jo vaikams, kurie tuo metu buvo studentai, duos šiokių tokių pajamų. Pasveikęs po plaučių uždegimo jis vėl pradėjo darbuotis su redaktoriaus pagalba. Kai Jungtinėse Valstijose pasirodė „Trumpa laiko istorija“, paaiškėjo, kad leidėjai padarė klaidų (paveikslėlis buvo išspausdintas apverstas), todėl buvo nuspręsta visą tiražą atšaukti. Leidėjų nuostabai, visos knygos jau buvo parduotos. Tai ir buvo pirmosios užuominos, kad knygą lydės didžiulė sėkmė, ir ją perskaitys milijonai viso pasaulio žmonių.

Ilgai netrukus jis tapo kultine figūra, apie jį buvo kalbama populiariose televizijos laidose ar filmuose, pradedant „Simpsonais“ ir baigiant „Didžiojo sprogimo teorija“. Galbūt taip nutiko todėl, kad po kosmosą klajojančio įkalinto proto koncepcija absoliučiai užvaldė žmonių vaizduotę. Jeigu jis būtų lygiai taip pat išgarsėjęs, sakykime, genetikos, o ne kosmologijos srityje, jo triumfas, tikėtina, nebūtų sulaukęs tokio atgarsio pasaulinėje auditorijoje.

Kaip rodoma filme „Visa ko teorija“, pasakojančiame kovojančio žmogaus istoriją, Hawkingas toli gražu nebuvo nuobodos mokslininko, atkeliavusio tarsi ne iš šio pasaulio, tipažas. Labai keista, bet jo asmenybės nepaveikė nei fizinė negalia, nei nusivylimai. Jis buvo energingas, aštraus proto ir visada pasirengęs išreikšti tvirtą politinę nuomonę.

Tačiau toks ikonos statusas turėjo ir neigiamų aspektų – jo komentarai traukė pernelyg didelį visų dėmesį net ir tada, kai jis pasisakydavo tais klausimais, kurių labai gerai neišmanė, pavyzdžiui, kalbėdamas apie filosofiją, apie ateivių ar protingų mašinų keliamą pavojų. Kartais jis būdavo įtraukiamas į kokius nors žiniasklaidos renginius, kur jam būdavo pateikiamas rengėjų parašytas tekstas, nors jo paties nuomonės kokiu nors konkrečiu klausimu būdavo prieštaringos.

Šiaip ar taip, Hawkingo gyvenimą atitinkamai kreipė tragedija, jį ištikusi vos dvidešimt dvejų. Jis pats sakė, jog viskas, kas nutiko vėliau, buvo tarsi premija. Jo gyvenimas buvo didžiulis triumfas. Jo vardas liks įrašytas mokslo metraščiuose, jo knygos praplėtė milijonų skaitytojų kosminius horizontus. Jis įkvėpė milijonus savo unikaliu pavyzdžiu, pasiekęs tokių aukštumų valios pastangomis ir ryžtu, nepaisydamas visų negandų.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close