Velykų muzika: grožis, paslaptys, detektyvai

 |  Thomas Breeze‘as 

(Tekstas sutrumpintas.  Pilna tekstą galite perskaityti čia.)

 

Šv. Velykos yra tas metų laikas, kai net rečiausias bažnyčios lankytojas pajunta reikalą susiruošti į mišias.

Džiaugsmingas krikščionių kalendoriaus apogėjus – drauge su tamsesnėmis Kristaus kančios dienomis – šiais laikais taip nepersmelkia sekuliarios sąmonės kaip, tarkime, Kalėdos. Tačiau per šimtmečius Velykų paslaptis buvo įkvėpimo šaltinis begalei kompozitorių – iš dalies todėl, kad vienas iš stabiliausių jų darbdavių buvo Bažnyčia.

Kaip to rezultatą turime ne vieną nemirtingą, klausytojų mylimą ir transcendencija dvelkiantį kūrinį.

Chorinės muzikos gerbėjams Johanas Sebastianas Bachas yra didysis kompozitorius bet kuriuo metų laiku. Tačiau per šv. Velykas jo dvi Kristaus kančios interpretacijos – pagal šv. Matą ir pagal šv. Joną – sulaukia ypatingo dėmesio.

Pamaldus liuteronas, savo gyvenime neragavęs tokios pasaulinės šlovės kaip jo amžininkas Hendelis, Bachas praleido beveik visą savo karjerą tarnaudamas bažnyčiai.

Viena iš daugelio jo, kaip Leipcigo katedros kapelmeisterio, pareigų buvo kas savaitę sukurti bažnyčioje atliekamą kantatą. Didžiojo Penktadienio kantata, atpasakodavusi Velykų įvykius, skambėdavo dvi su puse valandos.  Įdomu pagalvoti, kiek turėjo trukti pačios mišios, kurių metu buvo atliekamas tokio ilgumo kūrinys – ypač turint omeny, kad tarp jo dalių dar buvo sakomas pamokslas.

Laikantis liuteronizmo idealų kūrinio, libretas parašytas liaudies kalba (šiuo atveju – vokiečių) – ir tai gana žemiškomis, tiesmukomis, o ne rafinuotomis ir nesuprantamomis frazėmis. Bachas norėjo, kad net paprastas žmogus pilnai suprastų ir išgyventų šią dramatiškiausią iš visų istorijų. […]

Georgo Frydricho Hendelio garsiausias Velykinis kūrinys, žinoma, yra antroji ir trečioji jo garsiosios, 1742 m. pasirodžiusios Mesijo oratorijos dalys.  Keista, šiomis dienoms Mesijas skamba Advento laikotarpiu, nors didžioji oratorijos dalis susijusi su Kristaus kančios ir Prisikėlimo įvykiais. […]

Mesijas nuo pat pradžios sulaukė didžiulio pasisekimo ir iki šių dienų sutraukia pilnas koncertines sales.  Vis dėlto 1742 m. balandžio 13 d. Dubline vykusioje oratorijos premjeroje, ko gero, buvo pasiektas jos visų laikų populiarumo rekordas.  Dėl minios dydžio padiktuoto susirūpinimo salės saugumu ponų buvo paprašyta ateiti į koncertą nusisegus kardus, o ponių – be įprastinių suknių lankų.  Tai leido premjerą išgirsti papildomai šimtui klausytojų.

***

Kalbant apie religinės muzikos Anglijoje aukso amžių reikia nepamiršti, jog karalienės Elžbietos laikais religinė afiliacija galėjo tapti tiesiogine prasme gyvybės ar mirties klausimu.  Dėl to Thomas‘o Tallis‘o garsiojo 40 dalių moteto Spem in Alium Jeremijo verksmai yra skirti ne tokiam viešam klausimui kaip populiarieji Bacho kūriniai, o privačiai nepasiduodančių katalikų paguodai. Tai suteikia sodriai polifonijai emocinę gelmę ir už liturginio sezono ribų. […]

***

Vargu ar Carlo Gesualdo vardas yra atpažįstamas plataus klausytojų rato, bet išgirdus jo kūrinius, juos sunku pamiršti.  Jo keisti, tarsi kankinimai, disonansai nepatyrusiam klausytojui gali nuskambėti kaip XX a. atonalizmas, nors kunigaikštis Gesualdo gyveno XVI – XVII a. sandūroje. Jo avangardinių kūrybos momentų šaltinis – visą gyvenimą princą lydėjęs kaltės jausmas po to, kai jis brutaliai nužudė su meilužiu aptiktą savo žmoną.

Dėl kunigaikščio statuso Gesualdo pavyko išvengti bausmės, bet visam laikui likęs dvasinis randas, sakoma, atsispindi jo kūryboje.  Jo Tristis est Anima Mea skambanti kančia puikiai dera su tamsesnių Didžiosios Savaitės dienų istorija.

***

Gregorio Allegri 51 psalmės Miserere Mei Deus interpretacija, akimirksniu atpažįstama muzikos mylėtojų dėl pagaugus keliančio soprano, turėjo skambėti dar įspūdingiau Siksto koplyčioje, kurioje ir buvo skirtas atlikti, ko gero apie 1638 m.

Kaip ir dera kūriniui, sukurtam atlikti tokioje ypatingoje vietoje, jis apipintas daugybės legendų ir paslapčių. Antai pasakojama, kad šį kūrinį buvo uždrausta atlikti už Vatikano ribų, grasinant net ekskomunikavimu! (Nors tai tikriausiai tebuvo gandas, skirtas sulaikyti nuo panašių bandymų).

Ši draudimą – pasak legendos – sulaužė keturiolikmetis Mocartas, kuris, išgirdęs atliekant Miserere Mei Deus išėjo iš garsiosios koplyčios ir greitai iš atminties užsirašė natas.  Tai, kad kūrinyje gausu reprizų, žinoma, galbūt šiek tiek sumenkina jaunojo genijaus talentą.

Vis dėlto įdomiausia su šiuo kūriniu susijusi detalė yra tai, kaip jame – per daugybę klaidų ir atsitiktinumų – atsidūrė ta pagaugus kelianti vieta sopranui jau po to, kai Miserere Mei Deus „nutekėjo“ iš Vatikano.

Kaip ten bebūtų, tegul šimtmečiais kūrusių meistrų atnašos šv. Velykų istorijai tampa priešnuodžiu ant kiekvieno kampo šiuo metų laiku sutinkamiems šololadiniams ziukiams ir kiaušiniams.  Šis trumpas sąrašas – jokiu būdu ne galutinis – siūlo daug puikesnes velykines vaišes, bent jau sielai.