Kas lėmė Vakarų civilizacijos sėkmę? | Prager U

Benas Shapiro

Spauskite čia, jei norite peržiūrėti vaizo įrašo transkriptą lietuvių kalba.

.

Vakarų civilizacija. Ji gyvuoja jau kuris laikas, bet staiga visi apie ją pradėjo kalbėti. Kai kurie nori ją išsaugoti; kiti tikisi, kad ji juda link savo saulėlydžio.

Bet kas tiksliai yra Vakarų civilizacija?

Ar tai didžiosios Europos katedros, ar nacių koncentracijos stovyklos? Ar tai laisvės, užrašytos JAV konstitucijoje, ar vergovė plantacijose? Ar tai gyvybę nešantys vaistai ar nuodingos dujos?

Kairiesiems patinka sutelkti dėmesį į blogį – į genocidą, vergiją, aplinkos naikinimą. Bet tokių dalykų būta kiekvienoje civilizacijoje nuo neatmenamų laikų.

Kita vertus, kai kurie gėriai būdingi tik Vakarams – religinis pakantumas, vergijos panaikinimas, visuotinės žmogaus teisės, mokslo (mokslinio metodo taikymo) pažanga: į didžiulio masto pasiekimus šiose srityse gali pretenduoti tik Vakarai.

Tai nėra vieninteliai pasiekimai, dėl kurių Vakarai laikytini ypatingais ir aiškiai sėkmingais. Vakarų minties raida užtikrino moterų ir mažumų teises, išgelbėjo milijardus žmonių iš skurdo ir išrado didžiąją dalį šiuolaikinių atradimų.

Žinoma, pažanga nebuvo be klystkelių. Tačiau istorijos kryptis yra aiški. Akivaizdus to įrodymas yra tai, kad visas pasaulis yra be galo vakarietiškas, o kelios išimtys taip pat norėtų tapti vakarietiškomis.

Kodėl? Kodėl Vakarų civilizacija yra tokia sėkminga?

Priežasčių yra daug, tačiau geriausia pradėti nuo dviejų senovės miestų: Jeruzalės ir Atėnų bei nuo juose kilusių mokymų ir filosofijos.

Jeruzalė atspindi religinį apreiškimą, kuris pasireiškia judėjų ir krikščionių tradicijomis: įsitikinimai, kad geras Dievas sukūrė tvarkingą visatą ir kad šis Dievas reikalauja moralaus elgesio iš savo aukščiausio kūrinio – žmogaus.

Kitas miestas, Atėnai, atspindi protą ir logiką, kurią išreiškė didieji graikų mąstytojai Platonas, Aristotelis bei daugelis kitų.

Šie du mąstymo būdai – apreiškimas ir protas – gyvena nuolatinėje įtampoje.

Judėjų ir krikščionių religija teigia, kad yra tam tikrų pagrindinių tiesų, kurias mums perdavė transcendentinė būtybė. Mes neišgalvojome šių tiesų; mes jas gavome iš Dievo. Jo mums nustatytos taisyklės yra gyvybiškai svarbios kuriant veikiančią, moralią civilizaciją ir gyvenant laimingą gyvenimą.

Graikiškas mąstymas teigia, kad tiesą žinome tik pagal tai, ką stebime, išbandome ir matuojame. Mūsų supratimas ir visatos tyrinėjimas yra grįstas ne tikėjimu, o faktų paieška.

Vakarų ir tik Vakarų civilizacija rado būdą, kaip subalansuoti tiek religinį įsitikinimą, tiek žmogiškąją protą.

Štai kaip tai atrodo.

Judėjų ir krikščionių tradicijos moko, kad Dievas sukūrė tvarkingą visatą ir kad mes turime pareigą stengtis padaryti pasaulį geresnį. Tai mums siūlo tikslą ir rodo, kad istorija juda į priekį. Dauguma pagoniškų religijų mokė priešingai: kad Visata yra nelogiška ir atsitiktinė, o istorija – cikliška. Jei istorija tik sukasi be tikslo, kokio galo vargintis ar kurti ką nors naujo?

Antra, judėjų ir krikščionių tradicijos moko, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą; t.y., kiekvieno žmogaus gyvenimas yra be galo vertingas. Tai mums dabar atrodo savaime suprantama, bet tik todėl, kad mes taip ilgai gyvenome šiuo įsitikinimu grįstoje kultūroje.

Natūralesnis mums yra įsitikinimas, kad stiprieji turėtų pavergti silpnuosius – būtent tai žmonės ir darė beveik kiekvienoje visuomenėje. Tik pripažinę dieviškąjį pradą kituose, mes šiaip ne taip pajudėjome nuo šio amoralaus mąstymo link rūpinimosi Vakarams būdingomis žmogaus teisėmis, demokratija ir laisve.

Tačiau mūsų šiuolaikinę civilizaciją sukūrė ne vien judėjų ir krikščionių religija. Mums taip pat reikėjo iš Graikijos proto, kad išmoktume objektyviai stebėti, kad įsitikintume, jog žmogus gali ieškoti atsakymų ne vien per apreiškimą.

Graikų protas davė mums prigimtinės teisės idėją: mintį, kad galime atrasti tikrąją visų kūrinių tikslą – telios – žiūrėdami į jų prigimtį. Žmonės sukurti išskirtinai protingi; todėl mūsų telos turėtų būti protas. Suteikdama protui tokią svarbą, graikų mintis tapo neatsiejama Vakarų misijos dalimi.

Neturėdami žydų-krikščioniškų vertybių, mes tampame mokslinio materializmo vergais: įsitikiname, kad fizinė materija yra vienintelė tikrovė. Tai savo ruožtu veda į nihilizmą – įsitikinimą, kad gyvenimas neturi prasmės, kad mes esame tik žvaigždžių dulkės šaltoje visatoje.

Be graikų proto mes patenkame į fanatizmą – įsitikinimą, kad fundamentalistiškas neįrodomų tiesų laikymasis yra vienintelis kelias į prasmę.

Sovietų Sąjunga, komunistinė Kinija ir kitos socialistinės tironijos atmetė tikėjimą ir XX amžiuje nužudė šimtus milijonų žmonių.

Didelė dalis šiuolaikinio musulmoniško pasaulio priėmė tikėjimą, bet atmetė protą. Pažymėtina, kad kai musulmonų pasaulis nekonfliktavo su graikišku protu – nuo VIII iki XIV amžiaus jis buvo pagrindiniu mokslo pažangos centru.

Taigi mums reikia abiejų – Jeruzalės ir Atėnų. Apreiškimo ir priežastingumo.

Ir vis dėlto daugelis nori atmesti abu. Šie žmonės save vadina „progresyviaisiais“.

Ironiška, bet jie nori nukreipti mus atgal į tą laiką, kai žmogų valdė ne protas ir tikėjimas, bet jausmas, taigi atgal į moralinio chaoso ir netvarkos laiką.

Todėl būtų lemtinga klaida paklusti „progresyviųjų“ raginimams. Laikykitės Atėnai ir Jeruzale.

Prager universitetui, Benas Shapiro, „The Daily Wire“ redaktorius ir „The Right Side of History“ autorius.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close