V. Vobolevičius: imigracijos baubas ir euroskepsis

Dr. Vincentas Vobolevičius

Periodiškai publikuojami „Eurobarometro“ visuomenės nuomonės tyrimo duomenys atskleidžia įdomių faktų, kartais patvirtinančių, o kartais sugriaunančių aiškinimus apie europiečiams aktualius klausimus.  Šį kartą norėčiau „Eurobarometro“ duomenų šviesoje įvertinti teiginį, kad europskeptiškumo variklis yra kai kurių europiečių nusistatymas prieš imigrantus, suintensyvėjęs 2015 m. pabėgėlių krizės metu ir kurstomas šovinistiškai nusiteikusių politikų bei dalies periodinės spaudos.

Konkrečiau, patyrinėsiu kaip imigraciją vertina dviejų šalių – Italijos ir Jungtinės Karalystės – gyventojai ir kokį poveikį susirūpinimas dėl imigrantų srautų galėjo turėti šiose šalyse įvykusiems vieningos Europos projekto sukrėtimams: Brexitui (2016 m.) ir populistų pergalei šių metų kovą vykusiuose Italijos parlamento rinkimuose.

Žvelgdami į nuošimtį respondentų, nurodžiusių imigraciją kaip vieną iš dviejų pagrindinių savo rūpesčių, matome kai kurias tendencijas, patvirtinančias minėtą aiškinimą.  Pirma, prieš prasidedant pabėgėlių krizei imigracija jaudino tik labai nežymią italų bei britų dalį (beje, mažesnę net už su migrantais tuo metu beveik nesusidūrusių lietuvių dalį).

2015 m. prasidėjus pabėgėlių krizei, kaip ir galima tikėtis, susirūpinusių britų bei italų nuošimčiai šovė į viršų.  Įdomu tai, kad Italijoje – tiesiogiai susiduriančioje su Viduržemio jūra atplaukiančių imigrantų srautu – susirūpinimas buvo didesnis ir praktiškai nenuslūgsta iki šių dienų.

Jungtinėje Karalystėje vaizdas kiek kitoks, patvirtinantis teiginius apie nacionalistų politikų ir dalies periodinės spaudos pastangas paveikti Brexito referendumo baigtį.  Čia susirūpinimas imigracija pasiekė zenitą 2016 m. – likus mėnesiui iki referendumo – ir greitai smuko žemyn iki „lietuviškų“ 2%.

Taigi faktai tarsi palaiko teiginį, kad Brexitą bei Penkių žvaigždučių judėjimo ir Šiaurės lygos pergalę Italijos rinkimuose lėmė politinė ksenofobiškai nusiteikusių piliečių mobilizacija.  Bet yra vienas bet: susirūpinusių imigracija piliečių dalis, nepaisant jos dinamikos, yra nedidelė – tiek lyginant su minėtų politinių įvykių mastu, tiek ir su gyventojų dėmesiu kitiems aktualiems klausimams.

Brexito referendume už išstojimą iš Europos Sąjungos pasisakė virš pusės balsavusiųjų, žymiai daugiau nei 11% tuo metu imigracija susirūpinimą reiškusių britų.  Taipogi už taip vadinamas populistines partijas Italijos rinkimuose balsavo žymiai daugiau nei 12% imigracija nepatenkintų rinkėjų.  Iškalbingas ir susirūpinimo imigracija palyginimas su, tarkime, susirūpinimu kylančiomis kainomis.  Akivaizdu, kad pastaroji problema atrodė aktuali žymiai didesnei britų bei italų daliai.

Atsižvelgiant į šį faktą tenka į teiginį, kad Brexitą ir panašius reiškinius lemia politiškai susitelkę ksenofobai, žvelgti rezervuotai.  Akivaizdu, kad – nors susirūpinimas dėl imigrantų srautų buvo vienu Brexito ir Italijos rinkimų baigties veiksnių – jis tikrai nebuvo vienintelis, tuo labiau lemiamas veiksnys.  Šaltą dušą vieningos Europos projektui greičiausiai atsuko daugybė persipynusių priežasčių, apimančių tiek tolydžio didėjančią pajamų nelygybę, tiek ne visiems priimtiną greitėjantį gyvenimo ir permainų tempą, tiek, žinoma, ir reakciją į Briuselio pasiūlymą į ES nares „nuleisti“ po – kartais visai nesimbolinę – pabėgėlių kvotą.