Mokslininkai teigia, kad “nuleidimasis” iš medžių atliko lemiamą vaidmenį ankstyvoje žmogaus evoliucijoje. Žmogaus pečių judrumas ir alkūnių lankstumas, leidžiantys atlikti veiksmus, tokius kaip pasiekimas aukštų lentynų ar kamuolio metimas, galėjo iš pradžių vystytis kaip saugumo mechanizmas mūsų primatų protėviams nusileidžiant nuo medžių.

Nuleidimasis kaip svarbus evoliucinis veiksnys
Mūsų tyrimas pateikia idėją apie nuleidimąsi kaip nepakankamai vertinamą, tačiau labai svarbų veiksnį, lemiantį anatominius skirtumus tarp beždžionių ir žmonių bei jų vystymąsi. Nuleidimasis sudarė tokį didelį fizinį iššūkį dėl beždžionių ir ankstyvųjų žmonių dydžio, kad jų morfologija galėjo atsakyti per natūralią atranką dėl kritimo rizikos. “Priežastis yra ta, kad jūs ne tik priešinatės gravitacijos traukai, bet ir turite sulėtinti”, – sako Dominy. Mūsų tyrimas yra svarbus, nes jis sprendžia teorinę problemą, atliekant formalius laukinių primatų lipimo aukštyn ir žemyn matavimus.

Žmogaus anatomijos vystymasis
Ankstyvieji žmonės ir beždžionės tikriausiai išsivystė laisvai judančiais pečiais ir lanksčiais alkūnėmis, kad sulėtintų savo nusileidimą nuo medžių, kai gravitacija traukė juos žemyn. Šis gebėjimas atsirado kaip natūrali stabdžių sistema, kuri padėjo mūsų protėviams išgyventi ir prisitaikyti prie aplinkos. Šiandien šie anatomijos bruožai leidžia žmonėms atlikti įvairias veiklas ir užtikrina didesnį judrumą bei lankstumą.

Taigi, nuleidimasis iš medžių buvo svarbus evoliucinis veiksnys, lemiantis žmogaus anatomijos vystymąsi. Šis procesas lėmė pečių judrumo ir alkūnių lankstumo atsiradimą, kurie šiandien leidžia žmonėms atlikti įvairias veiklas ir prisitaikyti prie aplinkos.