Ugdyti vaikus… mokykloje ar namie?

 | Veronika Winkels

Trečiadienį Seimas priėmė sprendimą nuo kitų metų birželio 1 d. leidžiantį tėvams šeimoje lavinti savo vaikus pagal bendrąsias ugdymo programas.  Nors panašios galimybės ugdyti vaikus namie egzistuoja daugelyje valstybių, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje daugumai tėvų mintis neleisti savo vaikų į mokyklą skamba beprotiškai.  Ir iš tiesų, yra ne viena priežastis, kodėl vaikams gali būti naudinga išgyventi įvairias mokyklos patirtis. Iš kitos pusės, Vakaruose savo vaikus namuose ugdančių tėvų skaičius pastoviai auga. Kokie argumentai juos įtikina imtis netradicinio švietimo modelio?  Jūsų dėmesiui siūlome Veronikos Winkels, Melburne (Australija) gyvenančios mamos ir tinklaraštininkės svarstymus ir abejones šiuo klausimu.

***

Jau kuris laikas aš flirtuoju su šia mintimi. Kartais, atrodo, jos atsisakysiu.  Bet mintyse vėl nejučia kyla tie patys klausimai. Bandau žvelgti į tai iš skirtingų kampų. Klausiu draugų, turinčių patirties. Klausausi oponentų. Ir po viso to ugdymas namuose toliau vilioja ir toliau baugina.

Niekuomet to pati nepatyriau, bet turėjau draugų, kurie buvo ugdomi namuose – ir jiems pavydėdavau. Jie susidorodavo su mokslais dar gerokai iki pietų, neprivalėjo dėvėti uniformos, o bauginantys mokytojai ir bendraamžių priekabės jiems buvo tik teorinės sąvokos. Mano aštuonerių metų galvoje visa tai skambėjo kaip tobulybė.

Man labai patiko mokytis, bet mokykloje tai nebuvo kieta, todėl aš apsimesdavau, kad pamokos manęs nedomina (dabar norėčiau, kad būčiau turėjusi drąsos nesirūpinti kitų prasimanymais.) Per fizinio pamokas, neturėdama madingiausių sportbačių būdavau patyčių taikiniu. Visi taip pat žinojo, kad esu iš gausios šeimos, ir dėl to kartais tekdavo nugirsti pašaipių insinuacijų.

Kita vertus, mano vyras buvo iš dalies ugdomas namuose ir, nors prieš tai nenusistatęs, jis nėra tikras ar norėtų to paties mūsų vaikams. Vadinasi šeimos viduje atsakymo surasti nepavyko. Tada pažvelgiau plačiau ir, atrodo, radau tris klausimus, į kuriuos reikia atsakyti norint priimti sprendimą.

Kai kurios namuose vaikus ugdančios šeimos yra tikrai keistos. Štai, pasakiau tai. Tačiau kiti namuose ugdyti vaikai yra stebėtinai „normalūs“. Turiu omenyje bendraujančius, brandžius, gerai išsilavinusius ir pasauliui pasirengusius jaunuolius. Taigi problema nr. 1: neaišku, kurie iš jų yra taisyklė, o kurie – išimtis.

Susipažinusi su vaikus namuose ugdančiomis mamomis supratau viena – tokiam ugdymui yra daugybė motyvų ir metodų. Namuose vaikus augina griežtos „diktatorės“ ir švelnios „globėjos“; hipiškos „viskas, bus gerai“ mamos ir tos, kurios pasaulį mato kaip beviltiškai „sugedusį“. Tos paskutinės, ko gero, labiausiai gadina ugdymo namuose brendą.

Problema nr. 2: kaip visa tai paveikia motinos ir vaiko santykius? Ar mamai dera tapti savotiška savo vaikų „direktore“? Kai kurie nurašys tokį rūpestį, bet minčių kyla visokių. Knygų pavadinimai, kaip antai „Mokymas namuose ir kelias į tobulumą: kaip prisiimti atsakomybę už savo vaiko ugdymą ir kodėl tu privalai tai padaryti“, skamba taip, tarsi, autoriai žino visus atsakymus ir jaučiasi morališkai pranašesni. Visai nenorėčiau santykių su savo vaikais kurti ant tokio pagrindo. […]

Kaip bebūtų, yra daug inteligentiškų šeimų, kurios namuose palaiko ir patenkina natūralų savo vaikų žinių troškimą. Jų atžalos demonstruoja tiek savitvardą, tiek dvasios laisvę. Jos nėra mokomos bijoti žmonių ar niekinti pasaulį; atvirkščiai – būti nuoširdžiais, pagarbiais, išsilavinusiais piliečiais, noriai bendraujančiais su aplinkiniais ir prisidedančiais prie visuomenės gerovės. Tai, kad ugdymas namuose paruošia tokį jaunimą, mane verčia vis iš naujo svarstyti šią galimybę savo vaikams.

Bet tuomet ima ypač graužti viena mintis. Negaliu sakyti, kad man patiko mokykla ar kad ten išgyvenau puikią akademinę patirtį. Bet negaliu paneigti, kad tai ką ten patyriau buvo vertinga ir, kad to neįmanoma visiškai atkurti namų aplinkoje. […]

Kai aštuntoje klasėje bendramokslė darbų pamokoje man prasitarė, kad jai neseniai buvo atliktas abortas aš buvau šokiruota. Tai buvo tragedija. Bet panašūs išgyvenimai, kurie neišvengiamai kaupėsi per vidurinės mokyklos metus, padėjo man susidaryti pilnesnį žmonijos vaizdą, gilesnį ir labiau atjautų, palyginus su tuo atveju, jei aš nebūčiau gana anksti susidūrusi su tokia gyvenimiškų patirčių įvairove.

Bet visa tai buvo prieš dešimtmetį. Dabar mokyklas persmelkė nauji socialiniai ir kultūriniai lūkesčiai. Privalome nubrėžti liniją už kurios neturėtume per anksti „išstumti“ savo vaikų, neapkrauti jų kontraversiškais klausimais, kol jie dar nėra pakankamai subrendę, kad tvirtai laikytųsi to, ką žino esant gera ir pakankamai stiprūs, kad atlaikytų bendraamžių spaudimą.

Ginant ugdymą namuose, reikia nepamiršti mokyklose daugėjančių problemų, tokių kaip pornografija ir bendraamžių spaudimas pradėti ankstyvą seksualinį gyvenimą. Taip pat į ugdymo programas tolydžio skverbiasi nepriimtinos ideologijos, o ir vidutiniai moksleivių pasiekimai, palyginti, neblizga. […]

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir šis apibendrinimas netinka vienodai visoms mokykloms. Galbūt sugebėsime rasti kokią nors ypatingą švietimo įstaigą, skatinančią tikrąją pagarbą žmogui ir troškimą siekti žinių – tik ar tokia mokykla bus mūsų kišenei? Kas žino, po metų, kai sūnui ateis laikas eiti į pirmąją klasę, mums gali tekti tiesiog imti ir mesti monetą.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close