Tyrimas: vyriausybė gali atstoti Dievą

 | kun. Benas Johnsonas

Psichologai ir filosofai samprotauja, kad religija gimė iš pirmykščio žmogaus nežinomybės baimės. Būdamas apsuptas daugybės grėsmingų plėšrūnų ir nepažįstamų jėgų jis svajojo apie kosminį gynėją, galintį jį išgelbėti. Tokias teorijas skleidė Sigmundas Freudas, taip savo knygoje „Kodėl nesu krikščionis“ rašė Bertrandas Russellis:

Manyčiau, kad religija iš esmės grįsta baime. Iš dalies tai nežinomybės baimė, iš dalies… troškimas žinoti, jog turi tarsi vyresnį brolį, kuris bus greta ištikus bėdai ar kilus ginčams. Baimė yra visa ko pagrindas – paslapties baimė, baimė pralaimėti, baimė mirti.

Naujas tyrimas įrodo, jog tai tiesa. Psichologai išsiaiškino, jog kuo daugiau vyriausybė išleidžia socialinės gerovės programoms, tuo labiau slopsta žmonių religingumas.

„Jeigu pasaulietinis darinys, pavyzdžiui, vyriausybė, žmonėms suteikia tai, ko jiems reikia, žmonės galbūt rečiau tikėsis antgamtinių jėgų pagalbos“, – rašoma straipsnyje, neseniai skelbtame Personality and Social Psychology Bulletin.

Mokslininkai palygino bendrąjį vidaus produktą procentais, aiškindamiesi, kiek skirtingos šalys, taip pat ir kiekviena JAV valstija atskirai, išleidžia sveikatos apsaugai ir švietimui. Paaiškėjo, kad esant stiprioms vyriausybėms religingumo rodikliai būna mažesni tiek JAV, tiek ir kitose šalyse.

Iš tikrųjų atrasta tai, ką buvo galima prognozuoti: „Nuo 2008-ųjų iki 2013-ųjų geresnis vyriausybės darbas kuriais nors konkrečiais metais sąlygojo menkesnį religingumą artimiausiais ar ir dar kitais metais“, – teigiama studijoje. „Geresnio vyriausybės darbo ir gyvenimo kokybės derinys buvo susijęs su itin menku religingumu.“

Tyrimo išvada kelia šiurpą: „Dievo valią ir tvarką gali atstoti vyriausybė.“

Norėtųsi pateikti kelias pastabas. […]

Mintis, kad materialinis komfortas slopina dvasingumą, neturėtų stebinti tų, kurie susipažinę su Šventraščiu. Tokia prielaida galėtų būti suprasta kaip apaštališkas pareiškimas, jog „kūnas priešinasi sielai“.

Tačiau svarbiausias mokslininkų pražiūrėtas klausimas; ar didesni vyriausybės išleidžiami pinigai sąlygoja „menkesnį religingumą“, ar – atvirkščiai – žmonės gręžiasi į valdžią tada, kai ima blėsti jų religingumas?

Ar vyriausybės programos tikrai įtikina žmones, kad nebereikia tiesti rankų maldaujant mitinių dievybių laikinos palaimos, sklindančios nuo Ledinukų kalno? O gal gręžimasis į vyriausybę yra paskutinė rezignacijos stadija, po kurios tikėjimas formaliai miršta?

Žmonės negali per vieną rytą pabusti iš ikikrikščioniškų Vakarų barbarybės ir abejingumo ir tapti rūpestingais kaimynų globėjais. Filantropijai reikia daugiau laiko – žmogus turi palaipsniui išmokti savo kaimyne išvysti Kristų ir tada atitinkamai elgtis.

Iš tokių perspektyvų pamatytas religijos nykimas taptų panaši į apverstą Maslow piramidę, kuomet tikintieji pirmiausia atsisakytų tikėjimui svarbių darbų, tokių kaip pagalba kitam stojantis ant kojų, ir tik paskui apleistų tokias esmines pareigas kaip bažnyčios lankymas, malda ar sąmoningas apreikštos tiesos pripažinimas.

Kai kam mintis, kad religiją gali pagrįstai išstumti valdžios teikiamas gėris, neabejotinai gali pasirodyti žavinga. Tarp tokių susižavėjusių gali būti ir tyrimo vadovas Mironas Zuckermanas. Jis yra paskelbęs ankstesnių tyrimų rezultatus, kad protingi žmonės rečiau būna religingi (tikėtina, turėtume numanyti ir nesuformuluotą išvadą). Tačiau jiems vertėtų susimąstyti.

Beiloro universiteto profesorius Byronas Johnsonas išsiaiškino, kad 90 procentų tyrimų, naliavuių religingumo poveikį žmonių elgesiui, didesnį religingumą siejo su mažesniu nusikalstamumu ir chuliganizmu. Kai kurie mokslininkai akcentuoja ypatingą šio efekto stiprumą neturtingų mažumų bendruomenėse.

Ši koreliacija stebima ir kitoje Atlanto pusėje. Mančesterio universitete atliktas tyrimas parodė, kad vien „lankymasis maldos namuose“ reikšmingai sumažina kvaišalų vartojimą, smulkių vagysčių, muzikos kūrinių piratinių vagysčių skaičių.

Kai žmonės ir bendruomenės imasi filantropijos, rezultatai efektyvesni ir ilgiau matomi, nei vykdant vyriausybės programas. Biurokratinis mentalitetas negali atstoti asmeniško rūpesčio, tikrų santykių ir priklausomybės jausmo, kurį leidžia patirti tikėjimas. Kuo dosnesnė tampa valdžia, tuo daugiau korupcijos ir apgavysčių užgožia kilnius jos programų tikslus. Natūralu klausti, ar tik dosni valdžia neatsiduria per žingsnį nuo nuodėmės.

Kiekvienas, kuris mano, kad „Dievo skleidžiamą valią ir tvarką gali atstoti vyriausybė“ turėtų peržvelgti žiaurią valdžių, mėginusių iš viešo gyvenimo išguiti Visagalį, istoriją. Išties nėra baisesnių žodžių už frazę „visagalė valstybė“.