Tradicijos Lietuvoje: nuo progos susitikti iki toksiško efekto

BNS Spaudos centro informacija

Kodėl vienų švenčių tradicijos išlieka nepakitusios, o kitos, anksčiau susilaukusios daug dėmesio – šiandien nyksta? Ką galime padaryti, kad jas išsaugotume ir kodėl turėtume tai daryti? Daugelis etnologų ir sociologų sutinka, kad pagrindinė tradicijų perdavimo puoselėtoja išlieka šeima, tačiau, kai tradicijos puoselėjamos be prasmės, gali tapti netgi toksiškomis.

Išlieka estetika

Šiandien, kaip teigia Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja doc. dr. Laimutė Anglickienė, bene sparčiausiai nyksta tos tradicijos, kurios yra susijusios su nebeaktualiais žemės ūkio darbais, pavyzdžiui, Jurginės – pirmasis gyvulių išgynimas. Taip pat Sekminės arba dar kitaip vadinama Beržų garbinimo šventė, kai didžiausias dėmesys skiriamas naminiams gyvūnams ir augmenijai.

„Svarbu ugdyti kultūrinę vaizduotę – ne aklai perimti tradicijas, o galvoti, kaip autentiškas tradicijų funkcijas pritaikyti ir išlaikyti aktualiomis ir šiandien. Pavyzdžiui, dar sovietmečiu veikusių rezistencinių kraštotyrinių judėjimų dėka atkurtas Joninių scenarijus, kuris per kelis pastaruosius dešimtmečius jau tapo tradiciniu. Daugelis įsivaizduoja, kad tai labai sena lietuvių tradicija iš pagonybės laikų, bet, iš tiesų, dalis Joninių  scenarijaus atkurta dirbtinai“, – pasakoja ji.

Doc. dr. L. Anglickienė pabrėžia, kad šiandieninėje modernioje visuomenėje daugiau šansų išlikti turi estetiškai patrauklūs ritualai.

„Dėl visuomenės pokyčių tradicijos keičiasi visame pasaulyje. Išlieka tai, kas yra naujai įprasminama – emociškai šiltai ar vizualiai gražiai. Dabartiniam  žmogui labai  svarbus atvaizdas, pavyzdžiui, nuotraukos su jo paties numargintais margučiais, gražiu gėlių ar ąžuolo lapų vainiku ant galvos per Jonines, taip pat vestuvių  nuotrauka su balandžius leidžiančiais jaunaisiais“, – pastebi mokslininkė.

Populiarumas – ne visada gerai

Nors viešojoje erdvėje dažnai pasigirsta nuomonių, kad tradicijas reikia populiarinti ir jų negalima pamiršti, Šiaulių universiteto filosofijos dėstytojas Jurgis Dieliautas tame įžvelgia ir pavojų.

„Siekiant tradicijų populiarumo, negalima paaukoti jos galių, kurios kartais slypi ne pačiose patraukliausiose formose. Pavyzdžiui, neseniai praėjusios šv. Velykos yra labai stipraus, giluminio apsivalymo, atsinaujinimo šventė, tačiau jeigu norime tik švęsti, apsikrauname emocinėmis šiukšlėmis ir šventė gali tapti netgi toksiška. Šis užterštumas ateina iš konkurencijos, nes norime, kad šventė būtų populiaresnė, o tai reiškia, paprastesnė, patrauklesnė ir vizualesnė. Deja, bet šitaip ji po truputį praranda savo esmę, todėl tradicijų, kurios mums neteikia jokios prasmės, geriau ir nepraktikuoti“, – svarsto J. Dieliautas.

Filosofas mano, kad išlieka tos tradicijos, kurios turi resursus atsinaujinti bei atlaikyti konkurenciją, nes bet kokia stipresnė netgi svetimos kultūros forma gali tradiciją nukonkuruoti.

Nuo placebo efekto iki preteksto pasimatymui

Šiandien vis daugiau žmonių tradicijų motyvus, kaip pastebi Lietuvos liaudies buities muziejaus edukacijų ir renginių skyriaus vedėja Danutė Blaževičienė, daugelis pamiršta. Anot jos, anksčiau tradicijos kūrė placebo efektą arba atliko socialinę funkciją, nes buvo proga susitikti seniai matytus žmones.

„Pavyzdžiui, visos šv. Velykų tradicijos: sūpavimasis, laistymasis, kiaušinių marginimas niekada nebuvo tik pasilinksminimo forma, nes kiekvienas veiksmas buvo atliekamas su tam tikromis giliomis intencijomis. Štai besisupančios merginos tikėdavosi, kad jų linai užaugs kuo aukštesni, tėvai namuose supdami atžalas taip pat linkėdavo jiems augti sveikiems. Taip pat buvo svarbi ir socialinė funkcija, pavyzdžiui, anksčiau buvo tokia tradicija, kuri šiandien skamba kaip pokštas, kai jaunų vaikinų būrelis, sutikęs merginas prašydavo jų margučių, o neturinčias nešdavo į daržinę ant šieno. Tai sukurdavo galimybę artimiau pabendrauti, pakalbinti patinkančią merginą“, – pasakoja D. Blaževičienė.

Lietuvos liaudies buities muziejuje ilgus metus tradicijas puoselėjanti moteris mano, kad išlieka tos tradicijos, kurios išlaiko savo funkcijas.

„Įdomu tai, kad skirtinguose Lietuvos regionuose vyrauja skirtingos tradicijos, todėl išmatuoti pokyčius nelengva. Štai Žemaitijoje šv. Velykos būdavo švenčiamos labiau nei Kūčios, tačiau, laikui bėgant,  Kūčios išliko bene  gajausia tradicija tiek Žemaitijoje, tiek visoje Lietuvoje. Galima svarstyti, kad žmonės žiemos laikotarpyje turėjo tiesiog daugiau laiko šias tradicijas puoselėti,  bet didžiausią įtaką turėjo aspektas, kad Kūčių stalas yra išskirtinai intymus šeimos ritualas“, – teigia ji ir priduria, kad būtent šeima yra svarbiausia tradicijų perdavimo grandinė dalis, o ritualo funkcija, susitikimas su po visą pasaulį išsibarsčiusiais šeimos nariais, yra svarbi ir nepakitusi iki šiandien.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close