Technologija, stresas ir „voverė rate“

 | Emily Esfahani Smith

„Daugeliui žmonių kompiuteris yra tarsi elektroninis kokainas“,− sako Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) neurologas Peteris Whybrow‘as.  „Mūsų smegenys iš prigimties siekia kuo greitesnio pasitenkinimo“.  Ar tai reiškia, kad esame priklausomi nuo streso?  Kad gyvename tarsi maniakai?  Panašu, kad taip:

Pietaudamas prie universiteto esančiame sušių restorane dr. P. Whybrow‘as stebi kitus restorano lankytojus.  Net kalbėdami su prie to paties stalo sėdinčiais žmonėmis jie yra visuomet išsiblaškę.  Jie siunčia trumpąsias žinutes bei dirsčioja į ant sienos kabančius TV ekranus.  Tai įprastas vaizdelis.  Tačiau P. Whybrow‘ui iš Neurologijos ir žmonių elgsenos instituto toks neramus elgesys yra puikiausias įrodymas, kad šiuolaikinė kultūra aplenkė mūsų biologiją ir mūsų smegenis…

Panašiu įrodymu galima laikyti ir įsivaizduojamą telefono vibravimą:

Savo knygoje „iSutrikimas“ (iDisorder, angl.) Kalifornijos valstybinio universiteto profesorius, psichologas Larry‘is Rosenas sako, kad nenuostabu jog pastoviai tikėdamiesi sąveikos su technologija, ypač su išmaniaisiais telefonais, mes interpretuojame kelnių audinio prisilietimą prie kojos ar grindimis velkamos kėdės garsą kaip telefono skambutį.

* Tikrina kas 15 min. ar dažniau. Šaltinis: psychologytoday.com

Dr. P. Whybrow‘as paaiškina: „Daugelis mus paprastai sulaikydavusių dalykų – tokių kaip atstumas ar tamsa – baigia išnykti“, − sako dr. P. Whybrow‘as.  Mūsų greiti naujieji gyvenimai jam primena klinikinės manijos simptomus: aistrą įgyti naujų daiktų, aukštą produktyvumą, greitą kalbėjimą, ilgainiui – nemigą, irzlumą ir depresiją.  […]

New York Times nuomonių skiltyje publikuotas straipsnis „,Užimtumo‘ spąstai“ (The ‘Busy’ Trap, angl.) kelia panašų klausimą: kodėl negalime sustoti? Kodėl visuomet esame „įsijungę“, niekada −„išsijungę“?

Jei gyvenate 21 amžiuje, ko gero, girdėjote daugybę žmonių pasakojant apie savo užimtumą. Ko nors paklausę kaip jie laikosi, išgirstate automatinį atsakymą: „užsiėmęs,“ „vos spėju“, „pasiutusiai užimtas“.  Akivaizdu – tai pasigyrimas, besislepiantis po skundu.  Tipiškas atsakymas į tokį skundą: „Kad tik tokios būtų bėdos“ arba „geriau taip, nei be darbo“.

Nors Timas Kreideris kalba apie mūsų priklausomybę nuo darbinių rūpesčių, jo minties esmė tiesiogiai siejasi su tuo ką sako dr. P. Whybrow‘as: mes nuolatos jaudinamės dėl dalykų, kurie mums labiau kelia stresą nei daro mus laimingais.

Pasak T. Kreiderio:

Užimtumas yra tarsi savotiškas egzistencinis užtikrinimas, apsidraudimas nuo tuštumos.  Juk akivaizdu, tavo gyvenimas negali būti kvailas, neįspūdingas ar bereikšmis, jei tu toks užsiėmęs, pageidaujamas kasdien kiekvieną minutę.

Jei užimtumas sukuria prasmės iliuziją, tai ką duoda neveiklumas?  Galbūt tikrąją prasmę:

Neveiklumas − tai ne tik atostogos, ar tingumo ydos tenkinimas; jis taip būtinas smegenims, kaip vitaminas D – kūnui; be jo mes kenčiame protines negales, panašias į rachitą.  Neveiklumo sukuriama erdvė ir ramybė yra būtinos sąlygos norint į gyvenimą pažvelgti iš šono, kaip į visumą; norint pastebėti netikėtas sąsajas ar patirti įkvėpimo blyksnį.  Paradoksas, bet neveiklumas būtinas norint gerai atlikti darbą.

Tingus svajojimas dažnai yra viso, ką darome, pagrindas“, rašė Thomas‘as Pynchonas savo esė apie tingumą.  Archimedo „eureka“ vonioje, Niutono obuolys ir kiti atradimai – istorija, kupina nušvitimo momentų, atėjusių tingiai svajojant.   Galima nejučia pagalvoti, kad tinginiai daugiau nusipelnė didiesiems atradimams ir meno kūriniams nei darbštuoliai.

Prieš kelerius metus perskaičiau Bostono koledžo filosofijos profesoriaus Peterio Kreeft‘o knygą „Priimant sprendimus: praktinė kasdienių moralinių sprendimų išmintis“ (Making Choices: Practical Wisdom for Everyday Moral Decisions). P. Kreeft‘as, kuris pats, beje, yra labai užsiėmęs žmogus, sako, kad rasdami laiko bendravimui ar neveiklumui (pavyzdžiui, kasdieniam pasivaikščiojimui) mes jausimės turį daugiau laiko atlikti visas kitas savo užduotis.

Ar jums teko  tai patirti?  Pt. Kreef‘as siūlo pabandyti į darbą važiuoti dviračiu, o ne automobiliu.  Nors kelionė dviračiu trunka ilgiau, bet nuo jos jūs tik pralinksmėjate; jūsų diena tarsi pailgėja – greičiausiai todėl, kad jūs jaučiate mažiau streso.  Aš pati pastebėjau, kad vakarai, kai gaminu normalią vakarienę vietoj mikrobangėje pašildyto maisto, atrodo ištaigingesni ir, tarsi, ilgesni.

Visa tai man kelia klausimą: galbūt neveiklumas iš tiesų yra dorybė?

Emily Esfahani Smith yra rašytoja, iš psichologijos, filosofijos ir literatūros prieigų rašanti apie žmogaus patirtį; apie tai kodėl esame tokie, kokie esame ir kaip galime rasti malonę ir prasmę pasaulyje, kuriame pilna kančios.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close