Šimtmečio veidai: Tadas Daugirdas

Memorialinė lenta Tadui Daugirdui Kaune. Foto: Vilensija

Tęsdamas komentarų apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šviesulius ciklą, istorikas Simonas Jazavita kviečia atkreipti dėmesį į mažiau žinomą, bet ne mažiau už kitus nusipelniusį asmenį: archeologą, dailininką, muziejininką Tadą Daugirdą.

Augęs bajoriškoje, lenkiškoje aplinkoje, T. Daugirdas nepriklausomybės priešaušrį sutiko būdamas Lenkijos mokslų akademijos nariu.  Vis dėlto, stiprėjant lietuvių nacionaliniam judėjimui T. Daugirdo darbai reikšmingai prisidėjo kuriant ir Lietuvos valstybingumą bei kultūrinio gyvenimo pamatus.

1917 m. dirbdamas Kauno miesto muziejaus (kuriame, beje, darbuojasi ir šio ciklo autorius Simonas) direktoriumi parašė daugybę mokslo darbų bei sukaupė didelę istorinių artefaktų kolekciją.  Siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, būtent T. Daugirdo diplomatinių sugebėjimų dėka besitraukianti vokiečių kariuomenė neišsivežė gausios Kauno miesto muziejaus kolekcijos kaip „egzotiško trofėjaus iš Rytų.“

Ko gero akivaizdžiausią nepriklausomos Lietuvos kontūrą T. Daugirdas nubrėžė  Vilniaus konferencijoje, vykusioje 1917 m. Čia, būtent T. Daugirdo pastangomis Lietuvos vėliava tapo mūsų mylima ir gerbiama trispalvė, prie jau pasiūlytų žalios ir raudonos spalvų pridėjus geltoną juostą.  T. Daugirdas taip pat įnešė indėlį ir į Lietuvos herbo – Vyčio – stilistikos kūrimą.

Mirė T. Daugirdas 1919 m., nepriklausomai Lietuvai, prie kurios gimimo jis reikšmingai prisidėjo, žengiant pirmuosius žingsnius.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close