Šimtmečio veidai: Mykolas Biržiška

Mykolas Biržiška su žmona Bronislava, Los Angeles 1952. Nuotrauka iš Danutės Mažeikienės albumo, www.yrasalis.lt

Šį kartą istorikas Simonas Jazavita siūlo prisiminti dar vieną Lietuvai nusipelniusį signatarą – Mykolą Biržišką.

Kaip pasakoja istorikas, šios asmenybės kelias į lietuvybę buvo sudėtingas. M. Biržiška gimė lenkakalbėje, bajoriškoje aplinkoje, todėl iš pradžių dėl jo susidomėjimo lietuvybės idėjomis pyko net jo motina, sakydama „gimdžiau tave lenku”. Visgi vėliau ir ją M. Biržiška įtikino, kad Lietuvos patriotizmas yra geras dalykas ir pradėjo dirbti tautos labui.

1915 m. tapo pirmosios lietuviškos gimnazijos direktorium. 1917 m. buvo ryškus Vilniaus konferencijos organizatorius. Kaip signataras M. Biržiška buvo darbštus, tačiau labiau mėgo rašyti, nei kalbėti. Kaip pastebi S. Jazavita, įdomu tai, kad iš bajoro jo pažiūros pakrypo kairiųjų, socialdemokratų pusėn. Vykstant bolševikų kovoms, buvo jų suimtas Vilniuje. Taip pat buvo suimtas ir lenkų, kurie apkaltino jį tėvynės išdavyste, nes Vilniuje M. Biržiška leido laikraštį lietuvių ir lenkų kalbomis. Taigi buvo pavojingas, nes norėjo šviesti ir Vilniaus lenkus, kad Lietuvos valstybė nėra blogis ir visi joje gali taikiai sugyventi. Tačiau tarptautinė bendruomenė įsikišo ir Lenkija jį išsikeitė į tuos kalinius, kuriuos buvo suėmus Lietuvos pusė.

1925-1935 m. M. Biržiška vadovavo Vilniaus vaduotės sąjungai, kėlusiai garsųjį šūkį „Mes be Vilniaus nenurimsim“.

1939 m., atgavus Vilnių, jis tapo universiteto rektorium, visada stengėsi, jog įvairių tautų žmonės sugyventų, nebūtų nuskriaustų. Visgi vėliau buvo priverstas daryti tam tikrus kompromisus, ypač nacistinės Vokietijos okupacijos metais. M. Biržiška reikšmingai prisidėjo prie Onos Šimaitės organizuoto žydų gelbėjimo. Jis, kaip rektorius, puikiai žinojo kas vyksta, žinojo apie žydų kultūros, tam tikrų knygų išsaugojimą, tačiau privalėjo laviruoti. Vienas iš pavyzdžių – 1943 m.  vykusi Lietuvių konferencija, kurią kvietė vokiečių karinė vadovybė. M. Biržiška joje dalyvavo iš vienos pusės nuslėpdamas savo pagalbą žydams, iš kitos pusės – tikėdamasis, kad situacija susiklostys panašiai kaip Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Kaip pasakoja S. Jazavita, jis matė, kad bolševikinės idėjos ir Sovietų sąjunga yra didžiausias pavojus Lietuvai, todėl tikėjosi, kad Vakarų šalys nugalės Vokietiją, tačiau tuo pačiu turėjo ir lūkestį, kad su Vokietijos pagalba neleis užimti Lietuvos. Kai šis planas nepavyko, 1944 metais signataras pasitraukė į Vakarus, kur toliau daug rašė ir paliko didelį rašytinį palikimą.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close