Šimtmečio veidai: Augustinas Voldemaras

Lietuvos taryba 1918 m. A. Voldemaras stovi pirmas iš dešinės. Foto: en.wikipedia.org

Šį kartą istorikas Simonas Jazavita supažindina su vienu iš auksinio šimtmečio veidų – Augustinu Voldemaru.

Kaip pasakoja S. Jazavita, Augustinas Voldemaras buvo be galo ryški asmenybė, gebėjęs diskusijose nuginčyti tuo metu labai populiarų marksistinį judėjimą, diskutuodamas su jais apie Karlo Markso „Kapitalą“, nors pats net nebuvo jo skaitęs. Toks jo gebėjimas įtikinti kartais vesdavo iki tam tikro radikalumo, per didelių ambicijų. Nepaisant to, ši asmenybė buvo stipri varomoji jėga labai reikšmingiems darbams.

Istorikas pasakoja, kad Augustinas Voldemaras 1918 m. dalyvavo Bresto taikos derybose, nors Lietuvos delegacijos ten nebuvo. Jis dalyvavo Ukrainos delegacijoje ir suvaidino reikšmingą vaidmenį, nes būtent Ukrainos delegatų atsiskyrimas nuo Rusijos delegacijos ir pasiryžimas sudaryti separatinę taiką su vokiečiais, lėmė didelius geopolitinius pokyčius, kuriais pasinaudojo ir Vasario 16-osios akto signatarai. Taigi, nors Augustinas Voldemaras nebuvo signataras, jo ambicingumas, platus situacijos išmanymas prisidėjo prie šio dokumento atsiradimo.

Grįžęs į Lietuvą, Voldemaras paskiriamas į Lietuvos tarybą, vėliau tampa ir pirmuoju Ministru Pirmininku Lietuvoje. Šias pareigas jam teko eiti daugybę kartų. Vienas kontroversiškiausių – kai juo tapo po valstybės perversmo 1926-aisiais. Vėliau Antano Smetonos buvo nustumtas į šešėlį. Nepaisant to, aplink jį susibūrė netgi tam tikras sparnas – Voldemarininkai. Tai buvo daugiausia kariškiai, lakūnai, nebijantys rizikuoti, kartais radikalių politinių pažiūrų. Tokiu, anot istoriko, buvo laikomas ir Augustinas Voldemaras. Net Vokietijos laikraščiai rašydavo kaip jis Tautų sąjungos posėdžiuose karštai ginčijasi su lenkų atstovais kam priklauso Vilnius.

Vėliau Voldemaras šiek tiek atsiribojo netgi nuo savo pasekėjų, sakydamas, kad jis pats nėra nusiteikęs taip aštriai, nesiekia kelti pučų, valstybės perversmų. 1940 m. Voldemaras buvo beveik susitaikęs su Antanu Smetona ir vyko į Vatikaną „studijuoti istorinių knygų“. Iš tikrųjų jo diplomatinė misija buvo prašyti popiežiaus, kad Vilniuje pakeistų vyskupą į palankesnį lietuviams.

Nors pakeliui buvo įspėtas apie Lietuvoje vykstančius įvykius, vis dėlto Voldemaras nusprendė grįžti į Lietuvą, kur jo laukė asmeninė tragedija. Vos grįžęs suimamas, išvežamas į Rusijos gilumą, laikomas izoliuotai. Voldemaras ir ten išlaikė tvirtą pasitikėjimą savimi. Jis sakė: „Smetona bėgo iš Lietuvos, kai atėjo bolševikai, o aš sugrįžau“.

Vis dėlto Voldemaro likimas tragiškas. Karo metu sovietai nebematė reikalo Voldemarą kažkaip panaudoti, todėl uždarė į kalėjimą Maskvoje, kur šis mirė iš bado ir išsekimo 1942-ųjų gruodį.

Istorikas sako, kad nors Voldemaras buvo visoks, jo nereikėtų gėdytis, o reikėtų prisiminti ir pasimokyti iš jo gerųjų savybių.

 

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close