Šimtmečio veidai: Antanas Smetona

Tarpukario 10 litų moneta su A. Smetonos atvaizdu. Foto: Arz.

Šį kartą istorikas Simonas Jazavita pasakoja apie ryškų šimtmečio veidą,  kartais kontraversišką, tačiau neabejotinai labai svarbią asmenybę, be kurios šiandien nebūtų galima kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį – Antaną Smetoną.

Kaip pasakoja istorikas, A. Smetona mums svarbus ir kalbant apie įvykius prieš šimtą metų – Lietuvos nepriklausomybės aktą, nes jis buvo Lietuvos Tarybos pirmininkas – ir vėlesniuose kontekstuose.

Jazavita pastebi, kad viena vertus, tai – išsilavinęs žmogus, vertęs klasikines kalbas. Kita vertus – ambicingas žmogus, turintis įgimtos lyderystės gebėjimus, kurie kartais būdavo ir aštroki. Jau būdamas gimnazistu A. Smetona, dėl to, kad atsisakė melstis pagal stačiatikių tradiciją, dėl noro išsaugoti tautinį, kultūrinį savitumą, buvo šalinamas iš gimnazijos.

Vėliau su P. Vileišio, tuo metu įtakingo žmogaus, rekomendacija studijavo Peterburgo universitete.

Kai vokiečiai pradėjo leisti lietuviams daugiau saviraiškos, 1917 m. A. Smetona tapo Lietuvos Tarybos pirmininku. Jis buvo kompromiso su Vokietija šalininkas – tokiu būdu siekė sukurti nepriklausomą Lietuvą, išsaugoti ją kuo toliau nuo Rusijos imperijos. Nors Taryboje jo nuomonė sulaukdavo ir aštrios kritikos, tačiau be A. Smetonos vokiečiai greičiausiai būtų išvaikę Lietuvos Tarybą jėga.

Vis dėlto idžiausias kompromisas, kurį padarė A. Smetona – kompromisas Vasario 16- ąją. Jis sutiko atsistatydinti iš Tarybos pirmininko posto,  kad sugrįžtų  pasitraukę keturi kairieji Tarybos nariai. Be šio sprendimo Nepriklausomybės aktas galėjo būti nepasirašytas.

Nors A. Smetonos, kaip prezidento, veikloje, galima matyti įvairių aspektų: kritikai akcentuos demokratiškumo trūkumą, valstybės perversmą, politinių partijų panaikinimą, tačiau, istorikas atkreipia dėmesį į tai, jog tuo metu A. Smetonos valdymas Lietuvoje buvo gerokai švelnesnis, nei režimai tuo metu vyravę didžiojoje Europos dalyje, nekalbant apie totalitarines valstybes.

Taip pat jis buvo ryškus tautinės Lietuvos propaguotojas ir vienas jos architektų. A. Smetona buvo gana tolerantiškas tautinių mažumų atžvilgiu. Neveltui 60-mečio proga, 1934-aisiais, daugelis žydų organizacijų savo raštuose vadino jį žydų karalium.

Smetona parodo Lietuvą įvairiapusišką, įvairiaspalvę ir tokį jį prisiminti mums yra prasminga ir šiandien. – sako S. Jazavita.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close