„Šeimininkiški“ interesai E. Jakilaičio žurnalistinėje praktikoje

Dr. Andrius Švarplys

Vasario 21 d. Edmundo Jakilaičio vedama laida „Dėmesio centre“ vėl nemaloniai nustebino. Jeigu kažko yra tikimasi iš žiniasklaidos, tai pirmiausia – galimybės žiūrovams susidaryti nuomonę iš įvairių ginčo pusių. Mažiausiai tikimasi, kad viešasis eteris taps vieta asmeniniams politiniams išpuoliams. Televizijos studija, ypač visuomeninio transliuotojo, negali tapti politinio susidorojimo įrankiu.

Pastaraisiais mėnesiais vyksta konfliktas tarp Seimo ir LRT. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, nes konflikto neturėtų būti iš viso, kadangi Parlamentas turi konstitucinę viršenybę užtikrinti viešųjų finansų skaidrumą, o visuomeninis transliuotojas privalo būti finansinio ir politinio skaidrumo etalonu. Taigi, šis konfliktas jau kuris laikas akivaizdžiai peraugo į asmeninį LRT vadovybės ir su ja susibičiuliavusių TV prodiuserių karą prieš Ramūną Karbauskį. Visuomenės dėmesys nuo senų ir objektyvių LRT neskaidrumo problemų buvo atitrauktas ir panardintas į nesibaigiančią klausimų epopėją R. Karbauskiui dėl jo žemės verslo. Nors tie klausimai buvo keliami dar rinkimų į Seimą metu 2016 metais ir buvo žinomi visą laiką, jie tapo žiniasklaidos keliama valstybės problema nr.1 tik tuomet, kai Seimas ėmėsi LRT neskaidrumo klausimo. Anot taiklaus Virgio Valentinavičiaus pastebėjimo, „tai yra blogiausia LRT oligarchinė tradicija: jeigu mane užkabinsi, pats gausi“.

Naujausiame šito informacinio karo epizode iškilo kaltinimas Vyriausiajai Rinkimų Komisijai dėl šališkumo „Valstiečių ir žaliųjų sąjungos“ partijos naudai. Neva Komisijos pirmininkė Laura Matjošaitytė sąmoningai nuslėpė ankstesnės VRK darbo grupės išvadą, kuri yra nepalanki šiai partijai. (Naujos sudėties VRK išrinkta 2016 m. birželį). Konservatorių partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis kreipėsi net į prokuratūrą, prašydamas ištirti ar nebuvo korupcinės schemos: pirmininko postas už pažymos nuslėpimą.

Tiek senosios sudėties VRK, tiek naujosios sudėties, buvo užsiėmusios tyrimu dėl politinės reklamos reglamentavimo pažeidimų televizijos seriale „Naisių vasara“. Senosios VRK darbo grupės išvadose, neva nuslėptosiose, pažeidimų nerasta, tačiau siūlyta kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl mokestinių klausimų. Paralelinį tyrimą atliko LRT aplinkos žurnalistai (Rita Miliūtė) ir, anot jų, seriale yra neabejotina politinė reklama.

Ir štai E. Jakilaitis jau minėtoje savo vedamoje laidoje siekia išsiaiškinti situaciją. Deja, bet pamažu tenka priprasti prie situacijos LRT eteryje, kai studijos vedėjas nesivaržydamas perša savo nuomonę atviru tekstu. Šiuo atveju, vedėjas visos laidos metu užėmė vienareikšmišką poziciją ir ją bruko savo pašnekovams bei visai žiūrovų auditorijai, teigdamas, jog politinės reklamos pažeidimas neabejotinai egzistuoja, o tai nuslėpusi VRK vadovė dirba R. Karbauskiui. Kaip laidos leitmotyvas nuskambėjo E. Jakilaičio tezė pačioje laidos pradžioje: „mano nuomone, tai yra akivaizdus faktas, o po to galėsime padiskutuoti“.

Vėliau, laidos metu, iš Z. Vaigausko ir pačios L. Matjošaitytės paaiškinimų gali susidaryti visai kitokia nuomonė: senosios VRK išvadose nėra nustatyta pažeidimų, tos darbo grupės išvados nebuvo slepiamos į stalčių, funkcionavo VRK duomenų bazėje, jos narių komunikacijoje, visi naujosios VRK nariai galėjo iškelti jas į viešumą ar į darbotvarkę, naujosios sudėties VRK turėjo daug darbo – rugsėjį vyko Marijampolės mero rinkimai, po jų – rezonansinis tyrimas dėl Liberalų Sąjūdžio finansų. Be to, užslėpta politinė reklama draudžiama tik rinkimų metu, laisvu nuo rinkimų metu bet kuris finansuotojas gali kurti kokius nori serialus ir reklamuoti save.

Visgi, visi šie argumentai netapo diskutuotina medžiaga, E. Jakilaitis ir R. Miliūtė tebesilaikė savo kaltinimų visos laidos metu.

Tiek kaltinimai, tiek atsakymai į juos turi teisę egzistuoti, tačiau blogai šiuo atveju yra tai, kad pats laidos vedėjas išsako ir gina savo išankstinius politinius vertinimus. Pats įsipainiojęs į neskaidrius TV prodiuserių ir LRT finansinius santykius, E. Jakilaitis neturėtų viešą eterį paversti asmeninio keršto, susidorojimo ar tiesiog politinio angažuotumo įrankiu. Žurnalistas turi stovėti visuomeninio intereso pusėje, o ne ginti savo „šeimininko“ (savo darbdavio, savo komercinių-prodiuserinių interesų rato, politinių partijų) interesus.

Priešingu atveju, kaip ir yra dabar, komiškai skamba E. Jakilaičio žodžiai, taikomi jo politiniams oponentams, apie „nepriekaištingą reputaciją“ ir „galimą visuomenės nuomonę apie jus“. Galiausiai, žymiai svarbiau už komiškumą yra tai, kad su tokiais veiksmais tolstama nuo klasikinių vakarietiškų žurnalistinių principų, formuojama praktika angažuotai diegti politines nuostatas visuomenei.