„Hario Poterio“ autorės mintys apie translyčių teises ir savo skaudžią patirtį

 | J.K. Rowling

Skeptiškas požiūris į galimybę paaugliams pakeisti savo lytį praėjusį savaitgalį sulaukė palaikymo iš netikėto šaltinio: J.K. Rowling, pasakiškai sėkmingos novelių apie Harį Poterį autorės. […] Ji savo tinklalapyje paskelbė ypač aiškų ir informatyvų atvirą laišką, kurio ištraukas čia pakartojame.

Šį kartą rašyti nelengva, ir netrukus paaiškės kodėl.  Vis dėlto atėjo laikas paaiškinti savo laikyseną vienu toksišku klausimu, labai tikiuosi nepasėjant dar daugiau toksiškumo.

Nežinantiems konteksto: praėjusių metų gruodį aš Twitteryje palaikiau Maya Forstater – mokesčių specialistę, kuri neteko darbo dėl vadinamųjų „transfobinių“ komentarų socialiniuose tinkluose. Tada ji kreipėsi į darbo teismą, prašydama išaiškinti, ar filosofinis įsitikinimas, jog lytį lemia biologija, yra saugomas įstatymų. Teisėjo verdiktas – tokio įsitikinimo įstatymas negina.

Domėtis translyčių klausimu pradėjau beveik dvejus metus iki Mayos bylos. Tuo metu atidžiai stebėjau diskusijas apie lytinės tapatybės sąvoką. Susitikinėjau su translyčiais žmonėmis ir skaičiau įvairias knygas, tinklaraščius ir straipsnius, parašytus translyčių žmonių, lyčių specialistų, interseksualių žmonių, psichologų, apsaugos specialistų, socialinių darbuotojų ir gydytojų, sekiau diskusiją internete ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse. Viena vertus, mano susidomėjimas šia tema buvo profesinis, nes rašau kriminalinę istoriją, kurios įvykiai rutuliojasi dabartiniais laikais, o mano išgalvota detektyvė moteris yra tokio amžiaus, kad pati galėtų susidurti su šiomis problemomis.  Kita vertus, visa tai labai asmeniška, kaip netrukus paaiškinsiu.

Visą šį tyrinėjimo ir mokymosi laikotarpį, mano Twitterio paskyroje burbuliavo trans-aktyvistų kaltinimai ir grasinimai. Pradžioje juos iššaukė mano laikas. Pradėjusi domėtis lytinės tapatybės ir transseksualumo klausimais, ėmiau fotografuoti mane dominusius komentarus socialinėse medijose, kad vėliau galbūt juos nuodugniau ištirčiau. Vieną kartą tiesiog netyčia, užuot padariusi ekrano kopiją, paspaudžiau „patinka“ mygtuką. Tas vienintelis laikas buvo palaikytas klaidingo mąstymo įrodymu ir nuo jo prasidėjo nuolatinės mažo intensyvumo priekabės.

Po kelių mėnesių dar labiau komplikavau savo atsitiktinio laiko nusikaltimą Twitteryje sekdama (follow, angl.) Magdaleną Berns. Magdalena buvo nepaprastai drąsi jauna feministė ​​ir lesbietė, mirusi nuo agresyvaus smegenų auglio. Aš sekiau ją, nes norėjau susisiekti tiesiogiai, ir man pavyko tai padaryti. Vis dėlto – kadangi Magdalena tikėjo biologinės lyties svarba ir nemanė, jog lesbietės turi būti gėdinamos už tai, kad nemiega su translytėmis penius turinčiomis moterimis – taškai Twitterio trans-aktyvistų galvose susijungė ir smurtas socialinėse medijose pakilo į naują lygį.

Visa tai miniu tik tam, kad paaiškinčiau, jog puikiai žinojau, kas nutiks, kai palaikiau Mayą. Tuo metu jau buvo atšauktas ketvirtas ar penktas renginys, kuriame turėjau dalyvauti. Taigi, manęs nenustebino grasinimai smurtu, pareiškimai, kad aš tiesiogine prasme žudau translyčius žmones su savo neapykanta, išvadinimai pyzda ir kale, ir žinoma, raginimai deginti mano knygas; nors vienas itin užgaulus vyriškis pasigyrė, kad jas sukompostavo.

Kas mane nustebino, tai teigiamų, dėkingų ir palaikančių elektroninių ir ranka rašytų laiškų lavina. Juos siuntė daugybė malonių, empatiškų ir protingų žmonių. Kai kurie iš jų dirba srityse, susijusiose su lyčių disforija ir translyčiais žmonėmis, ir jiems labai rūpi, kokią įtaką socialinė ir politinė konjunktūra daro politikai, medicinai ir saugumui. Jie nerimauja dėl pavojų jauniems žmonėms, gėjams ir dėl moterų bei mergaičių teisių sunykimo. Visų pirma, jie nerimauja dėl baimės atmosferos, kuri nėra naudinga niekam, visų pirma translyčiams jaunuoliams. […]

Taigi kodėl aš tai darau? Kodėl kalbu? Kodėl nenuleidžiu galvos ir toliau tyliai nedirbu savo darbo?

Yra penkios priežastis, kodėl nerimauju dėl naujojo trans-aktyvizmo ir dėl jų nusprendžiau, kad turiu pasisakyti.

Pirma, turiu labdaros fondą, kurio tikslas – palengvinti socialinį nepriteklių Škotijoje, ypač moterų ir vaikų tarpe. Be kita ko, mano fondas remia moteris atliekančias bausmes kalėjimuose, taip pat išgyvenusias buitinę ar seksualinę prievartą. Aš taip pat finansuoju medicininius tyrimus, susijusius su išsėtine skleroze – liga, kuria vyrai ir moterys serga labai skirtingai. Man kurį laiką aišku, kad naujasis trans-aktyvizmas daro didelę įtaką (arba tikrai darys, jei bus patenkinti visi jo reikalavimai) daugeliui sričių, kurias palaikau, ištrindamas teisinį biologinės lyties apibrėžimą ir pakeisdamas ją socialine lytimi (gender, angl.).

Antroji priežastis yra tai, kad aš dirbau mokytoja ir esu įkūrusi vaikų labdaros organizaciją – dėl šių priežasčių mane domina tiek švietimas, tiek saugi aplinka vaikams. Kaip ir daugelis kitų, aš esu labai susirūpinusi dėl to, kokį poveikį šiems klausimams turės translyčių teisių judėjimas.

Trečia, kaip autorė, patyrusi savo darbų cenzūrą, aš domiuosi žodžio laisve ir viešai ją ginu – net į akis pačiam Donaldui Trumpui.

Ketvirta priežastis yra labiau asmeniška. Esu susirūpinusi dėl didžiulio lytį pakeisti panorusio jaunų moterų skaičiaus, taip pat dėl ​​augančio skaičiaus tų, kurios pradėjo atgalinį procesą (t.y. kurios siekia sugrįžti į pradinę lytį), nes apgailestauja, kad ėmėsi veiksmų, kartais nepataisomai pakeitusių jų kūną ir atėmusių vaisingumą. Kai kurie jaunuoliai sako, kad nusprendė keisti lytį, supratę, kad juos traukia tos pačios lyties atstovai, ir tokį sprendimą iš dalies lėmė homofobija tiek visuomenėje, tiek jų šeimose.

Dauguma žmonių tikriausiai to nežino – aš tikrai to nežinojau, kol nepradėjau tinkamai tyrinėti šios problemos – kad prieš dešimt metų dauguma žmonių, norinčių pakeisti lytį, buvo vyrai. Dabar šis santykis pasikeitė. Jungtinėje Karalystėje 4400% padaugėjo mergaičių, kurios buvo nukreiptos lyties keitimo procedūroms. Didžiulė jų dalis – nuo autizmo kenčiančios merginos.

Toks pat reiškinys buvo pastebėtas JAV. 2018 metais amerikiečių gydytoja ir tyrėja Lisa Littman ėmė gilintis į šį klausimą. Viename interviu ji sakė:

Tėvai praneša apie labai neįprastą tapimo transseksualu modelį, kai keli draugai ar net visos draugų grupės tuo pat metu save atpažino esant transseksualais. Būčiau neatsakinga, jei tokioje situacijoje potencialia priežastimi nelaikyčiau socialinio sniego gniūžtės efekto ir bendraamžių įtakos.

Littman išskyrė [socialinių medijų platformas] kaip svarbius veiksnius, sukuriančius staigios lyties disforijos sindromą. Jos manymu, savęs identifikavimo translyčiu srityje „jaunimas sukūrė ypač izoliuotus socialinius burbulus“.

Jos tyrimas sukėlė furorą. […]

Lisa Littman išdrįso ginčyti vieną iš pagrindinių trans-aktyvistų principų, t.y. žmogaus lytinės tapatybės, kaip, beje, ir seksualinės orientacijos įgimtumą: niekas niekada negali būti įtikintas tapti translyčiu. Daugelis dabartinių trans-aktyvistų argumentuoja, kad jei neleisite seksualinę disforiją kenčiančiam paaugliui pakeisti lyties, jis nusižudys. Vis dėlto, straipsnyje, kuriame paaiškina savo atsistatydinimo iš Tavistocko (Nacionalinės sveikatos sistemos lyčių klinika Anglijoje) priežastis, psichiatras Marcusas Evansas teigia, jog teiginiai, kad vaikai žudysis, negavę leidimo pakeisti lyties, iš esmės nesutampa su jokiais patikimais šios srities duomenimis ar tyrimais. Jie taip pat nedera su atvejais, su kuriais susidūriau per dešimtmečius dirbdamas psichoterapeutu.“ […]

Galiausiai, penktoji priežastis, dėl kurios esu labai susirūpinusi dėl dabartinio trans-aktyvizmo padarinių.

Jau daugiau nei dvidešimt metų esu viešas asmuo, bet niekada viešai nekalbėjau apie savo patirtą smurtą ir seksualinę prievartą. Taip yra ne todėl, kad gėdinuosi man nutikusių dalykų, bet todėl, kad jaučiuosi traumuojama, kai tenka juos dar kartą prisiminti. Taip pat norėjau apsaugoti savo dukrą iš pirmosios santuokos. Aš nenorėjau pasisavinti visų teisių į istoriją, kuri taip pat priklauso ir jai. Tačiau neseniai paklausiau jos, kaip ji jaustųsi jei viešai atvirai prabilčiau apie tą savo gyvenimo dalies, ir ji mane paskatino tai padaryti. […]

Taigi noriu, kad translytės moterys būtų saugios. Tačiau tuo pačiu nenoriu, kad prigimtinės mergaitės ir moterys taptų mažiau saugios. Kai atveriate viešo dušo ar persirengimo kambario duris bet kuriam vyrui, kuris tiki ar jaučiasi esąs moterimi – o, kaip jau minėjau, lyties patvirtinimo pažymėjimai dabar gali būti išduodami nereikalaujant operacijos ar hormonų kurso – tuomet atidarote duris visiems vyrams, norintiems patekti į vidų. Tai paprasta tiesa.

Visą atvirą laišką skaitykite čia (anglų k.)

J.K. Rowling yra geriausiai žinoma kaip septynių bestselerių (1997–2007 m.) apie Harį Poterį autorė. Nepaprastai populiarūs Hario, Rono ir Hermionės nuotykiai visame pasaulyje parduoti daugiau nei 500 milijonais egzempliorių, išversti į daugiau nei 80 kalbų ir paversti aštuoniais itin populiariais filmais.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close