Robotai nesukurs pasaulio be darbo

 | Peteris Smithas

Peter Smith

Dauguma mūsų turės vis mažiau pinigų kokioms nors prašmatnioms išmaniųjų technologijų sukurtoms prekėms ar paslaugoms įsigyti, nes tos pačios technologijos pasiglemš mūsų darbo vietas ir sumažins darbo užmokestį.“ – Robertas Reicheris (2015 03 16)

Naujausia pramonės revoliucija jau prasideda. Ją apibrėžiantis sandas – dirbtinis intelektas (DI). Kai kas mano, kad revoliucija atneš superperteklių. Kai kam atrodo, kad ilgam bus prarasta darbo vietų ir sumažės atlyginimai. Dar kiti sako, kad ištiks ir viena, ir kita. Nė viena šių pasekmių nėra tikėtina.

Buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garryʼs Kasparovas išleido naują knygą, pavadintą „Gelminis mąstymas“ (Deep Thinking). Pralošęs kompiuteriui Deep Blue, Kasparovas labai iš arti pamatė „protingų mašinų“ rasės atstovą. Nepaisant tokios patirties, ši auganti jėga, jo manymu, teikia daugiau vilčių nei grėsmių. Ir man taip atrodo, tik gal kiek kitokiu aspektu. Štai ką Kasparovas rašė Wall Street Journal (2017 04 14) savo esė, parengtoje knygos pagrindu:

„Fizinį darbą keičiančios mašinos mums leido labiau susitelkti į tai, kas mus daro žmonėmis – į mūsų sąmonę. Protingos mašinos ir toliau tęs pradėtą procesą perimdamos vis daugiau paprastų gebėjimų ir pakylėdamos dvasinį mūsų gyvenimą, skatindamos kūrybiškumą, smalsumą, grožio siekį ir džiaugsmą.“

Šiaurės vakarų Anglijoje baigus mokyklą, antroji ir trečioji mano darbovietės buvo gamyklose, gaminančiose, atitinkamai, sausainius ir automobilius. Dauguma mano bendradarbių buvo paprasti darbininkai. Iš patirties galiu pasakyti, kad tie žmonės metė mokyklą pirmai progai pasitaikius. Minutėlę pamėginkime įsivaizduoti, kad jų darbą perima robotai. Sakyčiau, šie darbininkai labiausiai norėtų kokio nors kito darbo gamykloje, tikrai neketintų mėgautis poezijos skaitymais ar filosofiniais išvedžiojimais. Ir taip sakydamas tikrai nė trupučio nenuvertinu darbininkų. Jų vietoje norėčiau to paties.

Vertėtų nušokti į 1930-uosius ir prisiminti Johną Maynardą Keynesą, kuris savo esė „Ekonominės mūsų anūkų galimybės“ (Economic Possibilities for Our Grandchildren) kalbėjo apie prabangią superpertekliaus ateitį. Jis prognozavo:

„Mes ir vėl imsime galvoti pirmiausia apie tikslus, o ne apie priemones, ir labiau vertinti tai, kas gera, o ne kas naudinga. Gerbsime tuos, kurie gali mus pamokyti, kaip dorai ir gerai praleisti kiekvieną valandą, tuos žavius žmones, kurie geba viskuo džiaugtis, tas lauko lelijas, kurios nesidarbuoja ir neverpia, bet visada puošnios.“

Atkreipkite dėmesį į panašumus. Nei Kasparovas, nei Keynesas nekalba apie daugumą žmonių. Jie kalba apie save ir apie į save panašius. Be jokio apmaudo sakau, jog daugumai žmonių visai nepatiktų tokia priverstinio dykinėjimo ir begalinio laisvalaikio sklidina ateitis, kad ir kiek būtų žadama galimybių ramiai kontempliuoti.

Laimei, šis puikus naujasis dykinėjimo ir poilsio pasaulis yra tik fantazijos. Taip niekada nenutiks. Naujasis automatizacijos ir technologinių perversmų raundas nesibaigs naujoje žemėje, kur klesti nedarbas. Keyneso pranašystės toli gražu neišsipildė; neišsipildys ir Kasparovo. Laisvos rinkos ekonomika ir žmogaus prigimtis yra raktai į dar vienos pramonės revoliucijos – jau ketvirtosios nuo  aštuoniolikto amžiaus – supratimą.

Ketvirtoji revoliucija

Pasaulio ekonomikos forumo įkūrėjas Klausas Schwabas naujausią pramonės revoliuciją gražiai įrašo į istorinį kontekstą (“The Fourth Industrial Revolution,” Foreign Affairs, 2015-ųjų gruodis). Pirmą revoliuciją jis mato kaip gamybos mechanizavimą naudojant garo energiją; antrąją – kaip masinę gamybą, naudojant gerokai darbą palengvinančią elektros energiją, o trečiąją – kaip automatizuotą gamybą, pasitelkiant elektroniką ir informacines technologijas. Akivaizdu, kad tos revoliucijos apima gerokai daugiau, skirtingi istorikai jas apibūdina vis kitaip, nurodo vis kitokius laiko rėmus. Tačiau manajam rašiniui tos revoliucijos nėra svarbios. Svarbi ketvirtoji revoliucija.

Jau prasidėjusią ketvirtąją revoliuciją Schwabas apibūdina kaip skaitmeninę revoliuciją. Jo nuomone, „dirbtinis intelektas, robotika, internetas, bepilotės transporto priemonės, 3D spausdinimas, nanotechnologijos, biotechnologijos, medžiagų mokslas, energijos baterijos ir kvantinis skaičiavimas… pakeis kone visas pramonės šakas visose šalyse.“ Jis, kaip ir kiti, mano, kad ši revoliucija atneš daug ryškių proveržių, kokių istorija dar nematė.

Ši naujausioji pramonės revoliucija gali būti ryškesnė ir spartesnė nei ankstesnės. Taigi tikėtina, kad bus daugiau trikdžių, kad pereinamuoju metu išaugs nedarbas. Tačiau nėra pagrindo manyti, jog ir vėliau nedarbo lygis bus aukštesnis, kad nuolat mažės pajamos. Viskuo pasirūpins laisvosios rinkos kapitalizmas. Taip pat nė iš tolo nepanašu, kad sulauksime materialių gėrybių pertekliaus. Tuo pasirūpins bedieviškas žmonių apetitas žemiškoms gėrybėms. […]

Pasiūlos galia – tai įvairaus pobūdžio ir masto verslai, gaminantys ir parduodantys daugybę visokiausių prekių ir teikiantys paslaugų. Paklausos galia – tai visokie verslai ir atskiri žmonės, perkantys įvairias prekes ir paslaugas. Rinkos kainos, reaguodamos į stygių ir perteklių, be perstojo lygina atskiro produkto pasiūlos ir paklausos svarstykles. Toks lyginimas panašus į traukos jėgą. Toji jėga veikia visur ir reiškiasi nepriklausomai nuo to, kaip purtoma ekonomikos sistema. Štai taip veikia ir rinkos. Galime būti tikri, kad taip veiks visada.

Apie rinkas, kurios, akivaizdu, labai svarbios vertinant technologinių pokyčių vaidmenį užimtumui, galima pasakyti ir dar šį tą. Verslas negali sukurti produkto (beje, ir naudodamasis robotais) ir pelningai jo parduoti be tų, kurie norėtų jį įsigyti ir tam turėtų pakankamai lėšų. […]

Kad ir automobilių gamybos pramonė – ji išties automatizuota ir automatizuojama dar labiau; ir nesvarbu, kad Mercedes-Benz, kaip pranešama, atsisakė surinkimo ceche įdiegtų robotų, nes jie nebuvo pakankamai paslankūs. Mechanikams naujosios robotizacijos tendencijos tikrai nežada šviesios ateities. Tačiau galima kelti klausimą – jei visos automobilių gamyklos atleistų visus surinkimo cechuose dirbančius žmones, kas išgalėtų įsigyti jų gaminamus automobilius? Yra daugybė kitų pramonės šakų, įdarbinančių žmones. Taip, yra, bet ir ten darbas automatizuojamas ir atleidinėjami darbininkai.

Matome vidinį prieštaravimą. Visos pramonės šakos, paprasčiausiai, negali automatizuotis, atleisti darbininkų ir pardavinėti gaminamos produkcijos, nes nebūtų pakankamai klientų, išgalinčių tą produkciją pirkti. Kai kurie ekonomistai, pavyzdžiui, Robertas Reicheris, pasiūlė pasvarstyti apie iš mokesčių mokėtojų gaunamas „universalias bazines pajamas“, kad būtų kompensuojama tiems, kurie šiame automatizuotame gausos pasaulyje negali rasti padoriai apmokamo darbo. Praėjusį birželį dėl šio pasiūlymo Šveicarija surengė referendumą; nubalsuota (labai išmintingai) griežtai prieš. Tikėjimas, kad superperteklius taps nauja norma, tėra utopiška fantazija.

Pirmiausiai nepamirškime nemenkos išsivysčiusių šalių skolų naštos bei šioms šalims kylančių sunkumų finansuoti gerovės ir sveikatos apsaugos programas. Vertėtų nepamiršti, kad  turtingosiose Jungtinėse Valstijose 40 milijonų žmonių gauna valdžios kuponus maistui įsigyti, kad, pavyzdžiui, daugiau nei 20 procentų Ispanijos gyventojų nuolat kenčia skurdą. Visa tai turint omenyje tiesiog absurdiška manyti, jog artėjame superpertekliaus link. Tarp tų, kuriems atrodo, kad robotai prigamins daugiau daiktų, nei kada nors įstengsime suvartoti, ir tikrųjų pasaulio poreikių, beje, įskaitant ir skurstančias Trečiojo pasaulio šalių poreikius, plyti praraja.

Štai tiek galima pasakyti apie tai, kaip veikia laisvosios rinkos kapitalizmas. O kaip žmonės? Kaip jie veikia? Tiksliau sakant, ar galima įžvelgti kokių nors nekintančių atitinkamų bruožų, apibūdinančių ekonominį jų gyvenimą? Manyčiau, galima. Apskritai žmonės yra nepasotinami. Jie visada nori daugiau prekių ir paslaugų, nei išgali įsigyti. Į šią grupę gal ir nepatenka asketai ir milijardieriai, bet absoliuti septynių milijardų su trupučiu Žemės gyventojų dauguma neabejotinai patenka. Kad ir kaip mums nepatiktų, materializmas yra persmelkęs visą žemišką gyvenimą.

Ši aiškiai pagrįsta prielaida, jog žmogus iš prigimties trokšta turėti daugiau, veikė ir klasikinius ekonomistus  iki Keyneso, tačiau, rodos, Keyneso mąstymui ženklios įtakos neturėjo. Savosios ekonomikos centre jis matė paklausos trūkumą, todėl ir nukreipė makroekonominę politiką abejotino paklausos skatinimo link. Ir mes prognozuodami netikėtas naujausios pramonės revoliucijos pasekmes nuklysime nežinia kokiais keliais, jei įtikėsime šiuo paklausos deficitu. Prie laisvosios rinkos jėgų pridėkite žmogaus prigimtį ir pamatysite, kaip byra į šipulius nuolatinio dykinėjimo naratyvas.

Žemėje superperteklius neįmanomas. Didesnis ar mažesnis skurdas visada išliks. Jėzus pasakė: „Vargšų jūs visuomet turite su savimi…“ (Mt 26:11) Šią tiesą įrodo visose pasiturinčiose šalyse įsišaknijęs skurdas. Jeigu ir nekalbėsime apie skurdą, žmonės niekada nebus patenkinti tuo, ką turi, net ir tie, kurie kuo puikiausiai gyvena Vakaruose. Tik pažiūrėkite, kaip auga kreditinių kortelių skolos.

Dabartinės gamybos automatizavimas suvaidins tokį patį vaidmenį, kaip visada. Susidarys sąlygos naujų produktų kūrimui, naujiems poreikiams, naujiems kitokiems gerai apmokamiems darbams atsirasti. Tik taip kapitalistai galės parduoti savo produkciją automatizavę gamybos procesus. Ir viskas vyks daugmaž sinchroniškai. Kitaip bus negalima. Dabar, paprasčiausiai, neįmanoma pasakyti, kokių naujų prekių ar darbų atsiras; ir anksčiau taip būdavo. Argi kas numatė išmaniųjų telefonų atsiradimą, ar kas kalbėjo apie nuolatinį jų tobulinimą?

Ne tik dėl esminių ekonomikos jėgų ir žmogaus prigimties turėtume skeptiškai vertinti baimes dėl dabartinės pramonės revoliucijos ir jos neva keliamos nežaboto masinio nedarbo grėsmės. Turėtume atsižvelgti ir į patirtį. Nebuvo tokios revoliucijos, kuriai praūžus žmonės būtų likę be darbo, nors devyniolikto amžiaus pabaigos vadinamieji mašinų laužytojai ir labai to bijojo.

Rinka kuria harmoniją ir pusiausvyrą

Istorinė patirtis pamokanti. Nepaisant augančios automatizacijos, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos dalyvavimas darbo rinkoje tik augo. Jungtinėse Valstijose įsitraukimo į darbo rinką lygis praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pradžioje  buvo mažiau nei 60 procentų, o vėliau – gerokai virš 60 procentų. Nuo aštunto dešimtmečio pradžios dalyvavimas darbo jėgoje taip pat išaugo Jungtinėje Karalystėje ir Australijoje. Taip pat tiesa, kad tokiems skaičiams turėjo įtakos išaugęs moterų dalyvavimas; vyrų, dirbančių visą darbo dieną, sumažėjo. Tačiau apibendrinant galima sakyti, kad dalyvavimas darbo rinkoje išaugo, o ne sumažėjo; per pastaruosius 50 – 60 metų, vykstant ryškiems darbą lengvinantiems technologiniams pokyčiams, padidėjo ir valandinis darbo užmokestis.

Nuo to laiko, kai maždaug prieš 250 metų Britanijoje prasidėjo pirmoji pramonės revoliucija, įvyko daugybė technologinių pokyčių. Jeigu dėl šių pokyčių nuolat būtų augęs nedarbas, dabar dirbtų tik labai nedaug žmonių. Negana to, įsigalėjo nauja norma – kad būtų galima apmokėti sąskaitas ir patogiai gyventi, vaikų turinčiose šeimose siekiama dviejų pajamų šaltinių. Vargu ar verta kalbėti apie tendenciją persisotinti ar ilgiau mėgautis laisvalaikiu.

Dirbtinis protas, robotika, 3D spausdinimas, nanotechnologijos, biotechnologijos ir visa kita – trikdantys technologiniai pokyčiai. Žmonės ne veltui dėl jų nerimauja. Tokie pokyčiai visada kuriam laikui kai kuriose vietose sukels nedarbą. Sunkinantis faktorius yra tai, kad dabar darbo ir produkcijos rinkose įsigalėjusi daugelio netenkinanti reguliavimo tvarka. Šitai mažina rinkos lankstumą, taigi gali kristi darbo užmokestis, kai kurie verslininkai gali mažinti etatų skaičių, kai kurie – vystyti verslą ir plėstis nesutikdami jokių laiko ir pinigų reikalaujančių kliūčių. Rinkos lankstumas švelnina technologinių pokyčių padarinius – laikiną pereinamojo periodo nedarbą. Tikrai gali būti, kad ši pramonės revoliucija sukels daugiau trikdžių, nei kažkada sukėlė ankstesnės revoliucijos, tačiau labai svarbu atsižvelgti į nepasotinamus žmonių poreikius ir simbiotinį gaminančiųjų ir perkančiųjų santykį.

Pasaulyje gyvena daugiau nei septyni milijardai žmonių, ir tik labai nedaugelis turi tai, ko nori. Mes gyvename kapitalistinėje sistemoje, kuriančioje pusiausvyrą tarp pasiūlos ir poreikio, sistemoje, iš esmės priklausančioje nuo pakankamo dirbančių ir už darbą deramą atlygį gaunančių žmonių skaičiaus, žmonių, galinčių įpirkti prekes ir paslaugas. Sistema, paprasčiausiai, ilgai neveiks, jeigu suirs pusiausvyra, jeigu automatizuota gamyba teiks gausią produkciją, o auganti bedarbių armija negalės tų produktų įpirkti. Taip sistema tiesiog neveikia, negali veikti. Vis dėlto laikinai toji pusiausvyra gali sutrikti, gali ištikti laikinas nuosmukis, tačiau toks nuosmukis bus atitinkamo grįžtamojo proceso, siekiant harmonijos, dalis.

Ilgalaikis masinis nedarbas nėra technologijų išprovokuotas reiškinys, taip pat tai ne ekonomikos fenomenas. Tai politinis reiškinys. Jeigu tik būtų vykdoma teisinga politika prekybos sandorių, taisyklių, mokesčių, technologinių pokyčių ir, taip taip, net robotikos atžvilgiu, iš principo laimėtų beveik visi. Kontempliuojant prigimtį à la Kasparovas ir Keynesas, vargu ar ką laimėsi, nors nieko bloga ir pakontempliuoti. Naudos gaunama kuriant skirtingas darbo vietas, didinant turtingiesiems, vidutiniškai turtingiems ir nepasiturintiems skirtų prekių ir paslaugų kiekį ir įvairovę. Kalbant apie naujausią pramonės revoliuciją, bijoti vertėtų nebent pačios baimės ir, pridurčiau, nemokšiškos, pagalius į ratus kaišančios valdžios.