Rinkimai pakeisiantys Europą?

Frederikas Erixonas | The Spectator

Briuselyje šiomis dienomis tvyro keista priešrevoliucinė atmosfera. Metų pabaigos priėmimai ir Kalėdinės vakarienės, prieš kiek daugiau nei mėnesį, kažkuo priminė Paskutinę vakarienę. Rinkimų į Europos Parlamentą [EP] baigtis paprastai yra nesunkiai nuspėjama, tačiau šį kartą eurofilai (vienu iš kurių laikau ir save) baiminasi, kad baigtis bus kitokia. Mes jau įpratome prie populistų pergalių nacionaliniuose rinkimuose – nuo Švedijos iki Italijos. Tačiau, Europos Parlamento rinkimuose gegužę triumfavus Marine‘es Le Pen Nacionaliniam frontui, Italijos Lygai ir kitoms nacionalistinėms populistinėms partijoms, gali iš esmės pasikeisti politinis Europos Sąjungos veidas.

Anksčiau niekada nebuvo labai svarbu, ar EP rinkimus laimėdavo kairė [S&D] ar dešinė [EPP]: rezultatas visuomet likdavo toks pat. Parlamentas visada buvo federalizmo liepsnos sergėtojas – daug labiau nei Europos Komisija. Praktiškai rinkimų tikslas buvo tik patvirtinti svarbiausią ideologinę srovę Briuselyje: „vis glaudesnės sąjungos“ būtinybę. Taip, kiekvieni rinkimai į EP įnešdavo keistuolių ir eretikų, kurie kartais sukurdavo neblogą politinį cirką. Vis dėlto, bet kokiu klausimu, Parlamento atsakymo esmė visada būdavo tokia pati: „daugiau Europos“.

* Deutsche Bank prognozė. Šaltiniai: Europos Parlamentas ir Deutsche Bank

Net prieš dvejus metus šis požiūris dar dominavo. Emmanuelis Macronas ką tik nugalėjo Le Pen Prancūzijos prezidento rinkimuose ir pažadėjo įpūsti naują vėją į tradicinės politikos bures. „Populizmo zenitas“ buvo praeityje. Po Brexito referendumo ir Donaldo Trumpo pergalės – didžiulių pralaimėjimų liberaliajai ortodoksijai – Macronui atiteko laurai už populistų sustabdymą. Centristams vėl tapo saugu išeiti į viešumą. Politika vėl turėjo tapti normali.

Tačiau Macrono pergalėje tradicinės politikos nebuvo nė kvapo. Prancūzijoje Macronas laimėjo kaip autsaideris, sutriuškinęs centro kairę ir centro dešinę. Per metus po jo laimėjimo, Laisvės partija grįžo į Austrijos vyriausybę, o Briuselio bête noire – Viktoras Orbanas buvo išrinktas Vengrijoje su dar didesne persvara. Milošas Zemanas, plačiai įtariamas palankumu Kremliui, laimėjo dar vieną Čekijos Respublikos prezidento kadenciją – po to kai paflirtavo su referendumo dėl šalies narystės ES idėja. […] Italijoje Penkių žvaigždučių judėjimas ir Lyga sudarė vyriausybę. Ir – labiausiai neįtikėtina – radikali dešinė vėl tapo jėga Vokietijos rinkimuose.

Dabar Europos populistų politinė strategija pereina į aukštesnį lygį. Ir ne todėl, kad Steve‘as Bannonas ar kas kitas būtų sukūręs vieningą nacionalistinį populistinį judėjimą kontinente. Populistai nemėgsta dirbti išvien; tai tam tikra prasme yra jų esmė. Tačiau daugelis šių partijų gyvuoja jau seniai ir – kalbėdamos trečdalio Prancūzijos, pusės Vengrijos ir didžiumos Italijos vardu – subrendo. Pradžioje jos naudojo šoko taktiką, kad patrauktų dėmesį, bet, įgijusios galią, jos keičiasi. Tapdamos tolydžio didesnėmis arba įgydamos valdymo patirties, jos išmoko kantrybės ir kompromiso meno. […]

Taigi tai, kas prasidėjo kaip priešgyniautojų ir triukšmingų būrys, dabar virsta mąstytojų, publikacijų ir institutų tinklais. Didėja jų politikos nuoseklumas ir narių drausmė. Jie yra nacionalistai ir (daugiausia) ksenofobai, bet ne rasistai ir ne fašistai. Jie yra euroskeptikai, tačiau (skirtingai nei [Jungtinės Karalystės] Toriai) neprieštarauja narystei ES. Jie stengiasi pralaužti duris, bet ne sugriauti namus. Šis skirtumas yra labai svarbus siekiant suprasti, kas dabar vyksta.

Skaityti toliau (anglų k.)