Vaikystėje regėjimo netekusi keliautoja pasaulį tyrinėja visais pojūčiais

UAB Tez Tour informacija

Irmos Jokštytės vardas ne vienam turėtų būti girdėtas. Prieš pusantrų metų ji buvo viena iš TV realybės eksperimento vedėjų, o dabar rengia reportažus radio laidoms, veda seminarus, aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose, prisideda prie socialinių ir meninių iniciatyvų… O į klausimą, kas yra jos pagrindinė veikla atsako: „Visą gyvenimą, kiek save prisimenu, turėjau labai įvairių veiklų ir nė vienos griežtai apibrėžtos profesijos. Esu laisva menininkė, ieškantis bei kuriantis žmogus. Tačiau šį kartą pokalbis su Irma suksis ne apie jos kūrybines veiklas, o apie… keliones. Ir tai nebus dar vienas pasidalijimas tradiciniais kelionių patarimais, nes Irmos kelionių įspūdžiai – ypatingi. Mergina dar ankstyvoje vaikystėje prarado regėjimą, tačiau tai netapo priežastimi nieko neveikti ir niekur nekeliauti. Jai, kaip ir mums smalsu, koks yra tas pasaulis, kai jį tyrinėji ne akimis, o kitais pojūčiais. 

 

Irma Jokšytė. Viktorijos Kuodytės nuotrauka

Savo neregystę viename interviu esate pavadinusi neišvengiama kompanione. Mums, regintiems, atrodo, kad ji turėtų varžyti, bet, panašu, ne jus. Ji jums netrukdo net keliauti… Ar aplinkiniams tai dar kelia nuostabą?

Žinoma, aš sulaukiu pačių įvairiausių klausimų, režisierė Karolina Žernytė net pastatė spektaklį „Super Galios“, kuriame ir bandome į juos atsakyti. Kiek tuose klausimuose yra nuostabos, o kiek gailesčio ar paprasčiausio smalsumo, sunku pasakyti, bet dabar suprantu, kad tai labai natūrali reakcija į nepažįstamus dalykus. Kaip žmogus, niekada nesusidūręs su neregyste ir viską buityje atliekantis tik regimosios informacijos pagrindu, gali suprasti, jog įmanoma gyvenime „apsisukti” ir šiek tiek kitaip. Ši žmonių nuostaba mane išmokė ne vertinti nesuprantamus dalykus, o pasistengti juos pažinti. Aš žinau, kad galima eiti keliu negirdint aplinkinio triukšmo, galima ir nematant jame esančių kliūčių, o galima ir važiuojant vežimėlyje. Ar tai stebina? Tik tol, kol nesužinome apie tokią galimybę. Vakarų pasaulis stebisi vis mažiau, niekas neklausia manęs, kaip aš nematydama galiu lipti laiptais. O štai pas mus vis dar tenka raminti žmones ir paaiškinti, kad liftas man nėra būtinybė. Man nekyla jokių sunkumų jais lipti, nes matymas ir judėjimo galimybės – du skirtingi dalykai.

Dalyvaujate projekte „Dialogas tamsoje. Įdomu tai, kad projekto aprašymas žada patirtis, kuriose neretai atsiduriame ir iškeliavę į nepažįstamą šalį. Štai: „Dialogas tamsoje bus puikus būdas pažadinti savo pojūčius ir pabūti su savimi kitaip, atrasti, kad galite jaustis labai patogiai pačioje nepatogiausioje būsenoje, kad nebaisu ištiesti ranką nepažįstamam…“. Ar teko su tokiomis patirtimis jums susidurti kelionėse?

Jau seniai supratau, kad mūsų laikinumas yra ne tik pamoka, bet ir dovana. Mane šis laikinumas išmokė atrasti savo namus kiekviename kampelyje, į kurį pavyksta nusigauti. Gal tai, jog esu priversta gyventi be regėjimo nepaprastai vizualiame pasaulyje, prie to suvokimo taip pat prisidėjo. Pasaulis vizualus, o pas mane šis kanalas neveikia, vadinasi, turiu naudotis kitais. Esu priversta nuolat būti kontakte su kitais žmonėmis: jų žingsniai man tampa informacija, jų balsai, atliekami veiksmai – rodančiais ir vedančiais ženklais. Neretai tenka ir nepažįstamomis rankomis kliautis, jei jos sutinka palydėti per gatvę ar į kokią nors kitą vietą. Aš prisitaikiau ir išmokau su nepažįstamu žmogumi užmegzti tokį kontaktą, kuris būtų patogus ir jam, ir man. Tad ir kelionėse šie įgūdžiai pasireiškia. Visur, kur tik keliauju, randu žmonių, kuriuos pamilstu kaip savo šeimą. Tiesiog esu šiam kontaktui atviresnė. Kuo savarankiškesnis žmogus, tuo labiau jis nutolsta nuo kitų ir padidina savo asmeninės erdvės ribas. Pastebėjau, kad keliaudama po pažįstamas vietas aš taip pat esu labiau užsidariusi, čia pagalbos man nereikia. Kai nuvykstu į nepažįstamą šalį, viskas kardinaliai pasikeičia. Išmokau būti laiminga abiejose būsenose.

Pasidalinkite savo kelionių geografija… Kokia buvo pirmoji kelionė, ar daugėjant patirties kelionės tampa paprastesnės, ar tiesiog atsiranda daugiau pasitikėjimo? Kas nulemia kelionės kryptį?

Esu aplankiusi ne tiek jau daug, apie 20 šalių. Pirmosios kelionės buvo po Europą su įvairia projektine veikla. Aplankiau Rytų Europos, Skandinavijos šalis, nemažai laiko praleidau Vokietijoje, Prancūzijoje, Airijoje. Iš pradžių labai stebėjausi, kiek daug panašumų galima atrasti visose šalyse. Na, kad ir parduotuvės, degalinės, viešasis transportas… Vaikystėje įsivaizduodavau, jog tie šalių skirtumai turėtų būti ryškesni. Vėliau supratau, kad visi naudojame labai panašius dalykus, o skiriasi ne daiktai ar jų forma, o žmonių įpročiai.

Vieną kartą, kai buvau jau geriau pramokusi kalbų, tiesiog ryžausi nuskristi pas savo draugą, taip pat neregį, į Turkiją. Žinojau, kad daug kas gali nepritarti mano pasirinkimui, todėl nutariau niekam apie planus nepasakoti. Pasidariau pasą, pati susitvarkiau visus reikalus, nusipirkau bilietus ir išskridau. Tada supratau, kaip arti vienas kito mes iš tiesų esame. Štai sėdėdama Vilniuje užsisakiau viešbutį Stambule ir jau turiu kur šiame dideliame mieste nakvoti. Jau neliksiu gatvėje! Beje, į Turkiją keliavau prieš 7 metus, tuomet tarptautinis internetas nebuvo taip lengvai ir pigiai prieinamas.

Ši kelionė tapo impulsu būsimoms kelionėms. Apsisprendžiau – turiu draugų visame pasaulyje ir noriu keliauti su jais, noriu aplankyti neregius draugus, kurie neturi tokių patogių galimybių keliauti. Iškeliavau į Egiptą ir ten su nematančiais draugais keliavome po visą šalį. Kitą draugą aplankiau karštąjame Bahreine, dar kitą – Indijoje. Žinoma, teko įsivelti į keisčiausias situacijas ir pažintis, bet tai tik padėjo sustiprinti komunikacinius gebėjimus. Buvo tokių situacijų, kai neregiams kitose pasaulio šalyse parodžiau, kaip nesunkiai galima naudotis žemėlapiais ir keliauti. Po mūsų bendrų kelionių jie ir patys ėmėsi drąsesnių žygių.

Keliaujame ir pasaulį suvokiame vizualiai, keliavimas šiandien yra tapęs net savotišku vaizdų kolekcionavimu. O kaip pasaulį matote jūs? Kokie kelionių įspūdžiai jums yra įdomiausi?

Aš domiuosi žmonėmis ir jų istorijomis, kolekcionuoju jas, kaip ir įvairius garsus: minios, greitkelio, turgaus, varpų skambesio, jūros ošimo… Prašau ir artimų draugų, kad jie, išgirdę įdomių garsų, man juos įrašytų. Man įdomu, kuo domisi žmonės, kas juos skaudina ir kas džiugina. Be to, mėgstu mokytis kalbų. Kelionėse būtinai išmokstu vieną kitą žodį man dar nauja kalba…

Girdėjau, kad kolekcionuojate ir skirtingus miestų kvapus. Gal galėtumėte keletą įsimintiniausių pristatyti?

Kvapas, deja, nėra toks dalykas, kurį galima taip paprastai įsidėti į kolekciją… Bet kai kurie miestai turi ypatingų kvapų, keliančių man stiprias emocijas. Pavyzdžiui, Vokietijos miestai Dortmundas ir Miunsteris man kvepia vaikyste, ten jaučiuosi kaip namuose, jie spinduliuoja nepaprastą saugumo jausmą.

Bahreinas kvepėjo saule ir kelionėmis. Tuo metu, kai ten lankiausi, tvyrojo toks drėgmės sklidinas oras su stebėtinai aromatingu kaitriu vėju – niekur daugiau tokio kvapo nesutikau. Taip pat atsimenu ir ankstyvo ryto Kairo kvapą. Labai stebėjausi, kad tame rytiniame dvelksme nebuvo jokios gaivos, tik slegiantis dulkių smogas. Ankstesnės patirtys suformavo vaizdinį, kuriame rytas savaime kvepia atgimimu, jo oras vėsesnis ir po nakties lyg kažko pasisėmęs. O ten, neįtikėtina – vėsuma yra, šaltukas jaučiasi, bet pats kvapas skendi dulkėse…

Kai kurios jūsų aplankytos šalys išties egzotiškos ir, kai kas pasakytų, ne labai saugios. O jūs keliavote viena, pavyzdžiui, po Indiją… Iš kur ta drąsa?

Nelaikau savęs labai drąsiu žmogumi. Aš visuomet elgiuosi atsargiai ir stengiuosi įvertinti riziką. Manau, kad žmonės dažnai neadekvačiai vertina situacijas, iš to ir kyla baimė. Aš žinojau savo kelionės tikslą, žinojau, ko nereikėtų daryti ir kas man galėtų kelti pavojų. Nesiruošiau to daryti, tad ir bijoti nebuvo ko. Na, o tomis pasakomis, kad vienam pavojinga vaikščioti gatvėmis, aš tiesiog netikėjau. Beje, stengiausi nevaikščioti labai vėlai, bet bijojau ne žmonių, o šunų.

Žinote, manau, kad mes dar vaikystėje prisikuriame sau visokiausių baubų ir jais vieni kitus gąsdiname. Pavojų yra visur, bet jei racionaliai juos sau įsivardijame, tai ir baimintis priežasčių nebelieka. Aš niekuomet nevažiuoju autostopu ir nesutinku sėstis į mašiną, jei kažkas siūlosi pavėžėti. Tokioje situacijoje žinau, kad nuo manęs mažai kas priklausytų. O štai Indijoje ir autobusais, ir rikšomis važinėjau, nors į rikšą viena taip pat nelipau. Ten labiausiai baiminausi dėl skrandžio…

Ar egzistuoja kokios nors ribos, galinčios jus sustabdyti ar bent pristabdyti?

Mus visus riboja gyvenimo laikinumas. O kadangi jau ir taip daug tų ribų, tai nematau reikalo prisikurti sau naujų. Svarbiausia man, kad tai, ką darau, nesikirstų su jokiais moraliniais įstatymais, neskaudintų kitų žmonių ir netrukdytų turimiems įsipareigojimams. Na, ir kadangi neturiu galimybės važinėti autostopu, reikalingi pinigai bent jau bilietui.

Apie drąsą ir laisvės ribas, kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ kvietimu, kalbėsite ir tarptautinėje turizmo parodoje ADVENTURAS. Kokia savo patirtimi žadate pasidalinti?

Pasakosiu apie situacijas, kuriose pati turėjau pažinti savo drąsą ir baimę. Manau, kad svarbiausia abiejose akistatose prisiminti, jog mes turime visiškai visas priemones, kurių mums reikia savo keliui nueiti. Kiekvieną kartą, kai sudvejoju, primenu sau tai ir žengiu toliau. Net tada, kai atrodo, jog kelyje pasitaikė per daug ribojančių faktorių, tikiu, jog kažkur mėtosi sprendimo būdas, tik reikia netingėti jį susirasti. Jei aš jį randu net užsimerkusi, tai su atmerktomis akimis tai padaryti – vieni niekai.

Aistringa keliautoja Irma Jokštytė apie drąsos svorį ir laisvės ribas keliaujant pasakos tarptautinėje turizmo parodoje ADVENTUR, LITEXPO 5.3 konferencijų salėje (II aukštas, įėjimas iš 5 salės ekspozicijos), sausio 25 d. (šeštadienį) 16.00-16.45 val.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close