Rasa Čepaitienė: Popiežiaus žvilgsnyje

Prof. dr. Rasa Čepaitienė

Pirmiausia, žinoma, tiltas. Iškart iškilo sąsajos tarp taip įvardintos Lietuvos ir paties popiežiaus misijos – būti tiltų statytoju (pontifex). Tiltas – tai ne pereinamasis kiemas, ir ne kelias. Jis sujungia ir priartina. Mums tai ne tik istorija ir geopolitika. Tai pirmiausia nuostata nebijoti, atsiverti dialogui (kaip čia subtiliai ataidi Jono Pauliaus II žinia Lietuvai. Ir ne tik.

Akivaizdu, kad jam šią pirmąją kalbą rengti padėję lietuviai tokiu būdu priminė ir Stasio Šalkauskio intelektualinį palikimą, siekį panaudoti ir išskleisti Lietuvos kaip „dviejų pasaulių sandūros“ privalumus ir geriausias puses). Su visišku pasitikėjimu savimi ir orumu, kuris išauga iš savos istorijos, savo šaknų pažinimo. Tam Pranciškus cituoja Kudirką, švelniai primindamas kiekvieno mintinai žinomų himno žodžių svarbą dabarčiai.

Primindamas šios „tyliosios tautos“ misiją, orumą ir išskirtinumą, jos pagarbos vertas nuolatines pastangas po istorijos audrų vėl ir vėl atsitiesti, kai kalba apie Katedros atstatymą. Mūsų istorija išties sudėtinga, skaudi, neturime daug išskirtinių architektūros ar meno šedevrų, kultūros laimėjimų, bet tai, ką turime, įkūnija būtent šias nuolatines pastangas vėl ir vėl sugrįžti į save, ir tai yra dar nepakankamai įsisąmoninta vertybė.

Žmonės dažnai gretina šių dviejų popiežių vizitus. Ir teisingai daro. Visi popiežiai yra savo meto ženklai Bažnyčiai ir pasauliui, jų kilmė, asmenybė ir individuali charizma yra būtent tai, ko labiausiai reikia konkrečiu metu. O paskirtis – atpažinti ir įvardinti konkretaus laikotarpio visuomenės problemų šaknis, daryti perskyrą tarp tiesa apsimetančių ideologijų ir Jėzaus mokymo.

Jei Jonui Pauliui II tai buvo komunistinė ir nacistinė sistemos, kurių „gėlytes“ jam teko patirti savo paties kailiu, tai argentinietis Bergoglio brendo laikais, kuomet jo šalis buvo tapusi vienu pirmųjų po Čilės neoliberalizmo eksperimento įgyvendinimo poligonų su visomis to socialinėmis pasekmėmis. Iš čia jo asmeninis, nesuklastotas, nepiarinis įsipareigojimas vargšams, tapusiems šios naujosios pasaulio tvarkos, kuri su SSSR žlugimu buvo atnešta ir į Lietuvą, aukomis. Ir pamoka šio pasaulio didžiūnams, kad prabanga ir blizgesys negali pridengti jų dvasios skurdo, asmeniniu pavyzdžiu parodant, kad jos įmanoma atsisakyti užimant net aukščiausius postus.

Tai ir gailestingumo pamoka, įdomu, išdėstyta ne Gailestingumo mieste Vilniuje, o Kaune, pašvęstojo gyvenimo asmenims ir visiems susirinkusiems, vainikuota Dievo gailestingumo ženklu – vaivorykšte… Gailestingumo kiekvienam šiame negailestingumą propaguojančiame ir praktikuojančiame pasaulyje.

Koks gražus Tėvo aplankymas. Pastatė ant kojų, apkabino, įkvėpė. ir sako, – o dabar eik. Drąsiai.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close