Rasa Čepaitienė: galbūt tai paminklas nepatenkintiems sistema?

Facebook

Politologijos dėstytojas kažkada mums aiškino, kad demokratija – tai ne mechaninė balsų dauguma, mažumą paliekant nepatenkintą ir nusivilusią, o kompromisų tarp daugumos ir mažumos paieškos menas. Lukiškių paminklo konkurso baigtis aiškiai rodo, kad pas mus šioje, kaip ir kitose srityse, dominuoja formalioji demokratijos samprata, kurioje dalies, gal net, kaip šiuo atveju, beveik lygios dalies, nuomonė ir lūkeščiai arogantiškai atmetami.

Nebalsavau nei už vieną iš pasiūlytų projektų. Turėjau tam tikrų abejonių ir dėl Vyčio kaip vienintelio tinkamo paminklo pasirinkimo. Tačiau dabar ant nugalėtojų pakilos užlipus šitiems dviems variantams imkime ir pasvarstykime jų pliusus ir minusus.

Paminklo intencija

„Kalnelis“: pagerbiami partizanai, taigi, į tų, kurie akcentavo šį aikštės semantikos aspektą, poziciją atsižvelgta, tačiau už borto lieka kiti aikštės istoriškumo sandai (sukilėliai).
Vytis: pagerbiami visų laikų kovotojai už Lietuvos laisvę.

Vertybinė kryptis

„Kalnelis“ – akcentuojama praeitis, konkretus istorinis periodas – 1945-1953 m.
Vytis: kova už laisvę tęsiasi nepaisant skirtingų istorinių aplinkybių (praeitis, dabartis, ateitis).

Objekto generuojama emocija

„Kalnelis“ – auka, gailestis, liūdesys, rezignacija (?), skausmas, užuojauta, gedėjimas – minoras.
Vytis – veržlumas, ryžtas, jėga, pasitikėjimas, agresija (?) – mažoras.

Objekto forma

„Kalnelis“: moderni, naudojamas žemės menas. Nuoroda į miškus, valstietiškumą, specifinį lietuvių pasipriešinimo būdą. Bene A. Bačiulis yra rašęs, kad lietuviams, skirtingai nuo ukrainiečių, kurie kovodami linkę užsibarikaduoti tam tikrame plote, ką labai ryškiai parodė Maidanas, labiau būdinga įsikasti į žemę. Čia ir aliuzijos į archainės lietuvių kultūros chtoniškąjį pradą. Žeminė kaip (anti)piliakalnis – abiem atvejais drauge, vardan bendro tikslo kasant, pilant žemes, tvirtinant šlaitus/sienas gimsta bendrumas/pilietiškumas. Simbolio konotacijos labiau lokalinės, tautiškos, užsieniečiams be išaiškinimo neįkandamos. Reikėtų papildomų informavimo/interpretavimo priemonių (stendų, audiogidų ar pan.)

Vytis: lengvai, universaliai perskaitomas simbolis, klasikinė akademistinė maniera, suprantama daugeliui. Kritikų laikoma „pasenusia“. Dėl tokio tipo paminklų šiandien kyla daugiausia ginčų. Problema ta, kad Lietuvoje, kuri dėl okupacijų neturėjo laiko klasikinių paminklų statybai, atgavus nepriklausomybę jų poreikis „lipa“ ant poreikio turėti adekvačius dabarties meno tendencijoms šiuolaikinės raiškos kūrinius. „Tradicionalistų“ ir „modernistų“ priešprieša neišvengiama ir sunkiai įveikiama.  „Tradicionalistai“ nori pagarbos sau ir nueinančiai/nuėjusiai kartai, patyrusiai okupacijų kančias.“Modernistai“ žiūri į dabartį (nepaisant visko, kas buvo sakyta aukščiau) ir į aikštės lankytojų komfortabilumą.

Patvarumas (čia galiu tik spėlioti, nes nesigilinau).

„Kalnelis“ – ne toks patvarus klimato ir laiko poveikiui kaip bronzinis Vytis?

Išvada

Vytis – simbolis talpesnis reikšmėms, nors paprastesnės raiškos, gali atgrąsyti dėl savo reprezentatyvumo ir oficialumo, laikysenos prieš jį būdų primetimo. Pavojus – pompastika.
„Kalnelis“ – siauresnių pradinių konotacijų objektas, tačiau atviresnis naujų reikšmių kūrimui. Galbūt tai bandymas šiuolaikiškai kalbėti apie nacionalizmą ir istoriją? Pavojus – nureikšminimas (šuniukų vedžiojimas).

Paradoksas

Į „bunkerį“ galima žiūrėti ir kaip į paminklą dabartinei valstybės būklei, kuri nežinia ar yra, kurios negerovių kritikai jaučiasi kaip kokie dabarties partizanai ar disidentai. Galbūt tai paminklas nepatenkintiems sistema?

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close