R. Povilaitis: apsukrumas ir bukumas pandemijoje

Dr. Romualdas Povilaitis

Dr. Romualdas Povilaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Koronaviruso (COVID-19) plitimas paveikė visų mūsų gyvenimą. Politinį taip pat. Seimui atsigavus iš netrumpai trukusio šoko ir vėl pabandžius veikti, paaiškėjo, kad jeigu gebėjimų operatyviai ir kokybiškai atlikti šiuo metu reikiamus darbus stinga, tai noro pasinaudoti esama situacija politinės sėkmės vardan ne vienam, kaip sakoma, per akis.

Nuomonių įvairovė kiekviename parlamente yra natūrali, tačiau kritiniu valstybei momentu stebina mūsiškių nesugebėjimas jas suderinti iki susirenkant į posėdžių salę, kurioje tradiciškai sklando ne tik politinė priešprieša, bet ir, gal būt, pavojingesnis virusas. Beje, nesugebėta susitarti net dėl to ar balsuoti nuotoliniu būdu!

Galima suprasti opozicijos baimę rizikuoti savo galiomis, viena iš kurių yra galimybė nepatogaus klausimo svarstymą nukelti tokiam laikui, kada jis nebebus aktualus (ryškiausias to pavyzdys S. Gentvilo, M. Majausko ir co. pastangos taip pasielgti su pasiūlymu pandemijos metu kontroliuoti kai kurių prekių kainas).

Kita vertus, stebina drąsa nesusirgti – juk septyni Seimo nariai turi daugiau kaip 70 metų, o sulaukusių 60-ies ir daugiau yra 53 arba 37,6 proc. Tarp jų įvairių partijų elitas: J. Bernatonis, B. Bradauskas, I. Degutienė, E. Gentvilas, K. Glaveckas, E. Jovaiša, G. Kirkilas, A. Matulas, V. Pranckietis, J. Razma, J. Sabatauskas, A, Sysas, K. Starkevičius, S. Šedbaras, I. Šiaulienė, E. Zingeris ir kiti. Patyrę politikai, beveik visi jau kelias kadencijas dirbantys Seime (bene rekordininkas yra E. Zingeris, Seime plušantis jau aštuntą kadenciją). Dar būrys Seimo narių stovi ant 60-čio slenksčio. Rizikos grupė didelė.

Emocinis Seimo narių nestabilumas ir padėties rimtumo nesuvokimas bene labiausiai išryškėjo balsuojant (nebalsuojant) dėl atlyginimo didinimo medikams. Guodžia nebent tai, kad šiuo atveju dviem pusėm, pozicijai ir opozicijai, pešantis, laimės trečioji – medikai. Dirbančių pačiame atsakingiausiame kovos su koronavirusu fronte atlyginimai arba priedai turėtų padidėti ne 15 proc., o mažiausiai 60 proc. – kai kam ir visu šimtu – be to skaičiuojant nuo kovo 16 dienos. Tikriausiai pasiekti šį tikslą yra svarbiau negu tai, kad atitinkamo Seimo sprendimo dar teks palaukti kelias dienas.

Beje, medikai saugos priemonių sau turguje neperka, jiems jas, kaip ir visiems dirbantiesiems, turi parūpinti darbdavys, absoliučiai daugumai jų  valstybė. Dėl kliuvinių tiekiant šias priemones sunku stebėtis, nes ir Vyriausybė tik dabar susizgribo, kad jos pačios ministerijų darbuotojai dar nėra aprūpinti tokiomis priemonėmis ir įpareigojo jas tai padaryti … iki karantino pabaigos. Duok Dieve, kad ankstesnis optimizmas dėl karantino baigties termino pasiteisintų. O kol kas bent vienoje svarbioje ministerijoje rodytis darbe privalo net kalbos redaktoriai, nes kiekvieną (!) dokumentą savo antspaudu tvirtina jie, po to dar du aukštesni viršininkai, dar vėliau kanceliarija ir tik po to jis patenka Vyriausybei arba kitur.

Gausios opozicijos kritikos strėlės lydi bene kiekvieną Vyriausybės, o ypač sveikatos apsaugos ministro A. Verygos ir jo komandos žingsnį. Griausmingai tai garsina įtakingos, tačiau, deja, priklausomos žiniasklaidos priemonės. Neatsitiktinai, prisidengiant iš tiesų labai rimta situacija kovos su koronavirusu fronte, pasigirdo siūlymų šalyje įvesti Nepaprastąją padėtį, o gal būt, anot buvusio Kauno mero, sudaryti laikinąją vyriausybę (analogija su Rusijos Kerenskiu tikriausiai atsitiktinė) ir šalies valdymą perduoti buvusiai prezidentei. Šiandien šis termidoro siekis jau kiek primirštas, bet jis gali būti vėl bet kada atgaivintas. Panašu opozicija nuogąstauja, kad, sėkmingai  suvaldžius situaciją, ženkliai sumažės jų šansai pasiekti politinį revanšą.

Neaišku ar norą gauti kokį nors politinį dividendą ar paprasčiausią nesusigaudymą situacijoje parodė grupė politikų, visuomenininkų ir kitų liberaliai mąstančių veikėjų, pareiškusių, kad karantinas ir kitos Vyriausybės priemonės prieštarauja žmogaus teisėms. Anot vienos jaunos, bet šiuo metu labai madingos rašytojos: „Gyvenimas be laisvės nėra vertas gyventi“. Pamirštama svarbiausia: esminė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę.

Koronaviruso pandemijai siaučiant, kai kas seka liaudies išmintimi: „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“. Situacija naudojasi ne tik verslininkai, pardavinėjantys dezinfekavimo skystį kaina, artima prancūziškam konjakui. Jais mėgina sekti ne vienas kitų gamybos ar prekybos sektorių veikėjas. O štai stambaus verslo atstovai pandemijoje įžvelgė progą dar labiau apkarpyti darbuotojų teises, jau ir taip nususintas naujame Darbo kodekse. Nesigėdijama to viešai skelbti. O tuo pačiu metu tyliai kuriami planai kaip geriau pasinaudoti Vyriausybės numatyta milijardine parama kenčiančiam verslui. Jei siekdamas paramos verslas apeliuoja į solidarumą, tai elgdamasis su darbuotojais apie šią dorybę, panašu, linkęs pamiršti.

Artėja šventos Velykos. Bažnyčia apeliuoja į žmonių sąžinę, kviečia būti solidariais, padėti ir atjausti kitus. Tokių pavyzdžių daug ir tai teikia viltį. Tikėkimės, kad ir politikoje bei versle Dievo balsas bus galiausiai išgirstas.

Dr. Romualdas Povilaitis yra politologas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorius, taip pat VDU Žemės ūkio akademijos profsąjungos pirmininkas.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close