Prekybos sutartys nelygu laisva prekyba

 | Samueilis Greggas

Ko gero pats reikšmingiausias politikos pokytis po 2016 m. JAV prezidento rinkimų susijęs su laisvąja prekyba.  Ne vien laimėtojas Donaldas Trumpas, bet ir demokratų pirminiuose rinkimuose antras likęs Bernis Sandersas, į skutus taršė tokias prekybos sutartis kaip NAFTA ir TPP.  Nors daugeliu klausimų juos skiria didžiulė praraja, Trumpas ir Sandersas – bei milijonai amerikiečių – sutiko, kad Jungtinių Valstijų atsidavimas laisvajai prekybai neveikia šalies labui.

Vis dėlto tik nedaugelis suprato, kad prekybos sutartys nelygu laisva prekyba. Žinoma, galime ginčytis ar konkrečios prekybos sutartys skatina ekonominę liberalizaciją.  Tačiau, jei rimtai diskutuosime apie laisvą prekybą, turime suprasti, kad prekybos sutartims iki jos toli.

Visos prekybos sutartys varžo prekybą

Visų prekybos sutarčių neįmanoma užmauti ant vieno kurpaliaus.  Kai kurios sutartys – dvišalės; kitos apima daug valstybių.  Šioje sistemoje gali būti daug skirtingų variacijų.

Galima kalbėti apie vieningas rinkas, kaip antai Europos Sąjunga.  Jose veikia laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas tarp visų bendros rinkos šalių.  Tačiau tokie dariniai stato barjerus prekėms iš bendroje rinkoje nedalyvaujančių valstybių.  Kitas modelis – lengvatinės prekybos susitarimas (a preferential trade area).  Jame dalyvaujančios šalys palankesnėmis sąlygomis įsileidžia kai kuriuos produktus iš kitų susitarimą pasirašiusių šalių.  Muitai sumažinami, bet galutinai nepanaikinami.

Svarbu tai, kad sudarydamos bet kokią prekybos sutartį dvi ar daugiau vyriausybių derasi kaip jų piliečiai ekonomiškai bendraus vieni su kitais.  Tai reiškia, kad jos netiesiogiai sprendžia kaip jų piliečiai palaikys ekonominius santykius su žmonėmis iš šalių, nepasirašiusių numatomos prekybos sutarties.

Tokiose tarpvyriausybinėse derybose sprendžiami klausimai gali apimti viską: nuo būsimų muitų skirtingoms prekėms iki kiekvienos sutartį pasirašančios šalies minimalios algos dydžio.  Paprastai sutariama dėl pakeitimų įstatymuose, susijusiuose su patentais, maisto kokybės standartais, imigracija, aplinkosauga ir darbo santykiais.  Sutartį pasirašiusių šalių atstovai nuolat susitikinėja, kad ją toliau tobulintų.

Galima daug pasakoti apie prekybos sutarčių sudarymą ir palaikymą.  Esminis dalykas, vis dėlto, yra tai, kad visą procesą kontroliuoja vyriausybės.  Ir viso proceso metu vyriausybės yra lobistų taikiklyje.  Ar lobizmu užsiima tam tikri verslai, aplinkosauginiai judėjimai, ar darbininkų organizacijos, visi lobistai siekia, kad į prekybos sutartis būtų įrašyti saugikliai, apsaugantys ir padedantys plėtoti jų interesus.

Taigi prekybos sutartys – pilnos sąlygų ir apribojimų, dėl kurių susitaria vyriausybės.  Jos turi mažai bendro su laisvos prekybos vizija aprašyta Adamo Smito „Tautų turte“ (Wealth of Nations).

Iš esmės laisvą prekybą sukuria asmenys ir grupės, laisvai besikeičiantys prekėmis ir paslaugomis su kitais asmenimis ir grupėmis iš skirtingų šalių.  Šie mainai nėra varžomi muitų, mokesčių ar kvotų, jiems nepadeda subsidijos ir nesaisto sąlygos, kurias būtina įgyvendinti prieš pradedant mainytis.  Tikras laisvos prekybos susitarimas prilygtų vienam sakiniui: „Nuo šiol šalys signatarės laisvai prekiaus“. Žiūrint iš šios perspektyvos, nebūtų klaidinga laisvos prekybos sutartis vadinti netikros laisvos prekybos praktika.

Ką daryti laisvos prekybos šalininkams?

Daugelis prekybos susitarimų siekia laipsniškai pašalinti apribojimus ir kliūtis laisviems mainams, kad palaipsniui pasiektų laisvos prekybos teikiamų privalumų.  Šie privalumai apima padidėjusį verslo našumą bei mažesnes kainas ir geresnę prekių kokybę vartotojams.  Svarbiausia tai, kad laisva prekyba skatina laisvą ir atvirą konkurenciją. Tai reiškia, kad verslas gali pasiekti pelną tik našiau ir kūrybiškiau tenkindamas vartotojų paklausą, o ne siekdamas valdžios privilegijų.

Valstybė, vis dėlto, yra daugiau nei ekonomika.  O nacionalinio intereso nevalia tapatinti vien su BVP augimu.  Ekonominiai santykiai tarp valstybių daro poveikį jų politiniams santykiams ir atvirkščiai.  Dėl to vyriausybės negali – ir neturėtų – galvoti vien apie ekonomiką svarstydamos savo santykius su kitomis suvereniomis valstybėmis.  Tuo labiau, kad ir kaip to norėtų viršnacionalinių ir tarptautinių institucijų, tokių kaip Europos komisija ir Jungtinės Tautos, biurokratai, tautinės valstybės niekur nedings.  Greičiau atvirkščiai.

Tad ką turėtų daryti laisvos prekybos šalininkai augančio ekonominio nacionalizmo ir dažnai pagrįsto nusivylimo laisvos prekybos susitarimais amžiuje?  Ar jie turėtų kritikuoti prekybos sutartis dėl laisvos prekybos komplikavimo ir naujų galimybių valdžios numylėtiniams kūrimo?  Ar jie turėtų palaikyti tas sutarčių dalis, kurios išlaisvina prekybą, tuo pat metu apribodamos galimas protekcionistines pasekmes.  Sakyčiau, reikia daryti ir tai, ir tai.

Siekime laisvesnės prekybos, ne utopijos

Yra utopiška tikėtis, kad vyriausybės susitars dėl visiškai laisvos prekybos.  Viena vertus, jos privalo paisyti teisėtų suvereniteto ir nacionalinio intereso apsaugos tikslų.  Tai ypač reikia pasakyti apie laisvo darbo jėgos judėjimo tarp šalių, t.y. imigracijos, kontrolę.

Antra, laisvos prekybos šalininkai neturėtų tikėtis, kad vyriausybės visiškai apsisaugos nuo visuomenių, kurias jos valdo, įtakos.  Brexitas ir Trumpo bei Sanderso iškilimas vaizdžiai parodo kas atsitinka kai politinis elitas nutolsta nuo savo piliečių.  Atėjus laikui, savigarbos nepraradę piliečiai būtinai sukils.  Ir, bent jau JAV atveju, toks sukilimas privedė prie ekonominio nacionalizmo.  Pats Adamas Smithas pasisakė už laipsnišką, o ne staigų, prekybos barjerų panaikinimą, nes suprato, kad prastai įgyvendinamas perėjimas iš planuotos į laisvą ekonomiką gali sukelti priešingų pasekmių.

Atsižvelgiant į šiuos apribojimus, ko gero produktyviausias kelias laisvos prekybos šalininkams šiandien yra (1) palaikyti prekybą laisvinančius sutarčių aspektus, tuo pačiu (2) aršiai kritikuojant bet kokias landas „švogeriams“, atsirandančias konkrečiose prekybos sutartyse.  Turint omeny augantį […] nepasitenkinimą sistemos neteisingumu, sąsajų tarp protekcionizmo ir „švogerizmo“ įtikinamas demonstravimas gali reabilituoti laisvąją prekybą.

Tokia strategija, žinoma, nepakeis kai kurių […] dabar jaučiamo priešiškumo laisvajai prekybai.  Tačiau ji gali parodyti, kad laisvos prekybos kritika skirta labiau sutartimis valdomai prekybai – ir ypač tiems, kam tokia prekyba suteikia privilegijų kitų sąskaita.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close