Pontifikavimas arba žodžių tiltai į „antrąją Lietuvą“

Vincentas Vobolevičius

Rašydamas socialiniame tinkle Facebook žurnalistas Paulius Gritėnas taikliai pastebėjo Lietuvos politiką dominuojančią „elito ir runkelio“ skirtį bei pasiūlė „elitui“ originalų būda šiai skirčiai įveikti.  Pasak žurnalisto, reikia ne svaidytis ad hominem kaltinimais Ramūnui Karbauskiui, bet „bandyti kalbėtis su tais žmonėmis, kurie mano, kad tik šis politikas turi visus atsakymus.“  Kaip rašo P. Gritėnas:

Lietuvos politinė sistema yra visai maloni. Nemažai įvairių opcijų, ne ką blogiau, o gal net geriau palyginus su kitomis panašiomis valstybėmis. Gal originalių idėjų ir nėra tiek daug, bet šiokios tokios perskyros egzistuoja ir net egzistencinių kančių plėšomas liberalas ar vakarietiškas socialdemokratas gali rasti savo kandidatą. Iš bėdos tokį, bet gali.

Problema kitur. Problema slypi tame, kad Lietuvoje rinkimų rezultatus ir pasirinkimą lemiančias emocijas labai dažnai lemia ne politinės skirtys (racionalių ir pastovių rinkėjų kiekis niekada nebus milžiniškas), o socialinė skirtis. Labai aiški socialinė skirtis, kertanti elitą ar tokiu save laikančius, nuo tos pusės, kuri nesijaučia sėkmingi. Kuriems Lietuva nėra maloni ir patraukli vieta kasdienybėje. Dalis tų nesėkmingųjų yra ant degradacijos slenksčio, dalis rezignuoja provincijoje, dalis tiesiog nekelia filosofinių klausimų ir bando išsilaikyti kasdienybėje.

Politologai turi tą vaizdžią dviejų Lietuvų skirtį. Bet ji labai netiksli. Realiai tų dviejų Lietuvų atstovai migruoja iš vienos pusės į kitą. Tarkime, aš galiu priskirti antrosios Lietuvos atstovams, nes gimiau ir augau visiškai paprastoje šeimoje, penktame pagal dydį Lietuvos mieste, be jokių didesnių privilegijų. Visos sėkmės pasiektos kopiant laipteliais į viršų ir išsikeliant aukštesnius tikslus. Tam, žinoma, reikia ir palankių aplinkybių.

Ta socialinė skirtis ir dalies žmonių nusivylimas vis iškelia politines jėgas, kurios žaidžia socialinio jautrumo korta. Vadinamuosius gelbėtojus. Šie gelbėtojai triukšmingai ateina ir palieka tik dar didesnį nusivylimo jausmą.

Dabar apie aktualijas. Valstiečiai žalieji yra iškelti būtent tokios socialinės skirties. Jų koziris buvo ir yra postuluojamas socialinis jautrumas. Jie tą jautrumą labai noriai savinasi ir kitus pozicionuoja kaip tarnaujančius neapibrėžtam elitui, verslo interesams ar panašiai.

Tokią skirtį buvo bandoma formuoti ir reaguojant į protestus. Tokia skirtis bus pabrėžiama ir tolesniuose veiksmuose. […]

Mano kuklus spėjimas ir optimistinė viltis, kad šioje antrojoje Lietuvoje yra tikrai nemažai žmonių, kurie nėra tik pikti ir nusivylę. Jie gali mąstyti, jei kas nors turės kantrybės su jais pasikalbėti, paaiškinti situaciją. Valdantieji nori sukurti dvi Lietuvas, kurios kapotųsi tarpusavyje ir man tai atrodo labai pavojingas procesas.

Todėl geriausia susirūpinimo ir protesto forma būtų ne gėdinti Karbauskį, o bandyti kalbėtis su tais žmonėmis, kurie mano, kad tik šis politikas turi visus atsakymus. Visai Lietuvos politinei sistemai labai į naudą išeitų kantrus ir pilietiškas dviejų Lietuvų naikinimas. Visais įmanomais būdais – ir pokalbiais šeimoje, ir kuo platesnėmis diskusijomis ir protestais prieš konkrečius sprendimus, ant pirštų aiškinant bendrą jų žalą, bet ne atskiras asmenybes.

Kad ir kaip gražiai skamba šis kvietimas (o pastarųjų savaičių kontekste šis kvietimas tikrai skamba labai gražiai), jo efektyvumas priklauso nuo P. Gritėno nejučia daromos prielaidos, jog skirtis tarp „elito“ ir „runkelių“ yra kone dirbtinai sukurta politinių partijų komunikacijos išdava („valdantieji nori sukurti dvi Lietuvas“).  Jei tokia prielaida būtų teisinga, tikrai galėtume tikėtis kantraus dialogo keliu tas dvi Lietuvas suartinti.

Tačiau, ko tikėtis jei atskirties priežastys slypi daug giliau, nei siekia politinės komunikacijos šurmulys?  Pavyzdžiui, ką žinių ekonomikos propaguotojai gali įtikinamai pasakyti žmogui, kurio žinios ir gebėjimai nė iš tolo neatitinka žinių ekonomikos keliamų reikalavimų, o galimybės keisti kvalifikaciją, gyvenamąją vietą ar gyvenimo būdą – ribotos? Arba ką įdomaus pasakytų darbo santykių liberalizavimo apologetas jaunai mamai, bijančiai prarasti darbo vietą ir iškristi iš darbo rinkos dėl neva prarastų darbo įgūdžių?  Ogi beveik nieko.  Panašu, kad žodžiais tiltus statyti ne taip paprasta.

 

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close