Po Brexito – kas galėtų suvienyti Europą?

 | Carolyna Moynihan

Brexito šalininkai džiūgauja – sausio 31 d., laikrodžiui išmušus 23 val. Didžioji Britanija, prabėgus dvejiems metams nuo 2016 m. apsisprendimo, pagaliau pasitraukė iš Europos Sąjungos.  Kol kas praktiškai niekas nesikeis, bent iki metų pabaigos, kol Boriso Johnsono vyriausybė derėsis dėl būsimų Britanijos santykių su ES prekybos ir migracijos srityje.

Tačiau šios „skyrybos“ pakeitė nuotaiką Europoje. Pradžiugindamas išstojimo šalininkus Didžiojoje Britanijoje ir kitus jiems simpatizuojančius europiečius, Brexitas, vis dėlto, nuvylė nemažą dalį britų ir, atrodo, paskleidė tam tikrą niūrumą šalies kontinentinėse kaimynėse. Naujienų agentūra AP praneša, jog ketvirtadienį Europos Parlamente Briuselyje „kai kurie [EP nariai] net verkė ir daugelis laikėsi susikibę už rankų, gedulingai skambant Auld Lang Syne (senovinei škotų dainai apie draugystę, vert. past.)“.

Nekalbant apie tokias prievartines „sąjungas“ kokia buvo SSRS, valstybių sąjungų byrėjimas – net jei tai būtų vien ekonominės ar politinės sąjungos – visuomet sukelia liūdesį. Vienybė yra gėris savaime, tačiau ji turi gerbti laisvę ir tapatumą; taip pat ji turi remtis į kažką gilesnį už ekonominę gerovę ar galią. Sėkminga sąjunga turėtų būti pagrįsta bendromis vertybėmis ir jas išreiškiančiomis dorybėmis.

Kai kurių kritikų teigimu, ES nevertino savo narių laisvės, o, greičiau tapo dominuojančia biurokratine sistema, reguliuojančia viską nuo darbo rinkos iki vištų dedeklių, bet nesugebančia išspręsti rimtų problemų, tokių kaip imigracija ar augantis Kinijos dominavimas. Imigracija, be abejo, buvo kertinė problema balsavusiųjų už Brexitą galvose, o skurdesnių JK regionų žmonės jautė, kad jų nepasiekia plačiai liaupsinamos globalizacijos gėrybės.

Tapatybės ir vertybių lygmenyje daugelis europiečių, ne vien Jungtinėje Karalystėje, jaučiasi nuvilti Europos elito socialinio liberalizmo: „iš viršaus“ skatinamo daugiakultūriškumo bei naujai sukurptų seksualinių teisių. Šie dalykai bent jau kai kuriuos anglus įtikino, kad jie praranda savo nacionalinį identitetą. […]

Galų gale, palyginti su Kinija ir Amerika, ES neblizga ir ekonomikos srityje. Pasak vieno komentatoriaus, net Prancūzija ir Vokietija neginčija, kad Sąjunga yra atsidūrusi „pasaulio arenos pakraštyje“. Ji šiandien gamina vakar dienos produktus “(škotiškas viskis? benzinu varomi automobiliai?) ir perka rytojaus technologijas, tokias, kaip Huawei 5G, iš Kinijos ar Amerikos.

Žinoma, viskas turėjo būti ne taip.

Vieningos Europos idėja gimė Antrojo pasaulinio karo nuniokotame ir nuskurdintame kontinente. Jos vyriausiojo architekto, prancūzų valstybininko Roberto Schumano tikslas buvo sukurti ilgalaikę taiką ir saugumą per ekonominę integraciją, ir galiausiai politinę integraciją.

Kaip sako Europos vienybės tyrinėtoja dr. Margriet Krijtenburg, Schumanas manė, kad, „integracija turėtų vykti mažais žingsniais, idant l‘Europe d‘esprit (dvasinė Europa, pranc.) galėtų persmelkti savo piliečius ir derėtų su žmogaus psichika. Jis manė, kad susivienijimas užtruks kelias kartas“.

1950 m. paršytoje deklaracijoje Schumanas išdėstė keturis esminius Europos susivienijimo principus.

  • Pirmiausiai, amžinų priešų – Prancūzijos ir Vokietijos – susitaikymas.
  • Solidarumas, paremtas žmogaus kaip dvasinės ir bendruomeninės būtybės supratimu.
  • Lygybė tarp šio taikos projekto partnerių.
  • Subsidiarumas, reiškiantis, jog centrinės Sąjungos agentūros veikia tik tada, kai to reikia bendrai Europos ir likusios žmonijos gerovei. Kitais atvejais valstybės pačios spręsndžia savo reikalus.

Hagos bei Leideno (Nyderlandai) universitetuose dirbanti dr. Krijtenburg pripažįsta, kad ES vadovai ne visuomet gerbė šiuos principus – iš dalies dėl to, politikai nesilaikė Schumano vizijos apie žmogų kaip apie dvasinę ir bendruomeninę būtybę. Žmogus, priešingai, tapo ekonomikos įrankiu, su visomis nedarbo ir skurdo, sekusio po didžiosios finansų krizės grimasomis.

Nepaisant to, ji mano, kad ES galima ir reikia reformuoti, užuot leidusi europiečiams pasislėpti nacionalizmo kiautuose.  Pastarasis scenarijus, pasak dr. Krijtenburg užtemdytų bendrą kultūros paveldą ir paliktų Europos šalis dar labiau bejėgėmis didelių globalizacijos virsmų akivaizdoje.

Kita vertus – rašo ispanų konstitucinės teisės profesorius Antonio-Carlosas Pereira Menautas – jei ES nesikeis, Europos integracija gali tapti neaktuali. „Didžiulė Kinijos Juostos ir kelio (Belt and Road, angl.) iniciatyva galėtų paversti mus vidutinio dydžio Eurazijos pusiasaliu su centru Pekine“.

Esminis klausimas yra toks: ar Europos valdančioji klasė ir jos biurokratija bent supranta tokias sąvokas kaip subsidiarumas ir žmogaus dvasinis pradas, jau nekalbant apie prijautimą toms sąvokoms? Be jų nebus įmanoma suderinti Europos integracijos su tautinėmis nuotaikomis ar puoselėti dvasines ir moralines tradicijas, kurias, praktikuojantis katalikas Schumanas laikė suvienytos Europos prielaidomis.

Pats Schumanas, miręs 1963 m., kai pagrindine grėsme Europai buvo komunizmas, perspėjo, kad susivienijimo projektas gali prarasti savo dvasią ir virsti paprasčiausiu techniniu ir ekonominiu procesu. Jis pabrėžė būtinybę puoselėti bendrą Europos valstybių dvasinį ir kultūrinį palikimą. Tačiau, kaip pažymi dr. Krijtenburg, jis „negalėjo numatyti Europos nukrikščionėjimo ir jį lydėjusio agresyvaus sekuliarizmo mąsto“. Šis agresyvus sekuliarizmas atsiskleidė visa jėga pasipriešinime Dievo ir krikščionybės paminėjimui liūdnos atminties 2004 m. ES Konstitucijoje, kurioje aptakiai minimas viso labo Europos „religinis ir humanistinis paveldas“ […]

Britų ir prancūzų katalikų rašytojas ir istorikas Hilaire’as Belloc’as lygiai prieš 100 metų išleistoje savo knygoje „Europa ir tikėjimas“ teigė (priešingai protestantų istorikams), kad „Bažnyčia yra Europa, o Europa yra Bažnyčia“ – ir jis turėjo galvoje katalikų Bažnyčią. Tik „katalikiškai suformuota sąžinė“ galėjo matyti prasmę Europos istorijoje, nes būtent Bažnyčia, ant Romos imperijos paveldo, sukūrė krikščioniškąją Europą „Europa turi grįžti į tikėjimą, kitaip ji pražus“, – pabrėžtinai reziumavo Belloc‘as.

Šiandien tokie teiginiai atrodo nesuvokiamai, nepaisant įrodymų, kad Europoje iš tikrųjų daug kas neveikia. Grįžimas prie katalikiškų šaknų Europoje artimiausiu metu galėtų reikšti nebent rimtesnį žvilgsnį į Schumano solidarumo ir subsidiarumo principus.

Pernai skaitytame savo pranešime šviesaus atminimo britų filosofas Rogeris Scrutonas teigė, kad daugumoje šalių persipynę skirtingi tikėjimai reiškia, jog šių dienų demokratinėse valstybėse religija – nors ir nusipelno laisvės reikštis, kaip gyvybiškai svarbi žmogiškojo paveldo dalis – negali būti žmonių „priklausymo bendruomenei“ pagrindu. Vietoj jos, bendros tapatybės „pagrindu“ turi būti nacionalinė valstybė, kurią Scrutonas apibūdino taip:

Tautinė valstybė, kaip mes dabar įsivaizduojame, yra žmogaus kaimyniško gyvenimo šalutinis produktas, suformuotas iš nesuskaičiuojamų susitarimų tarp žmonių, kalbančių ta pačia kalba ir gyvenančių greta vienas kito. Ji atsiranda po daugelio konfliktų pasiektais kompromisais ir išreiškia pamažu atsirandantį kaimynų susitarimą tiek suteikti erdvę vieni kitiems, tiek ginti tą erdvę kaip bendrą teritoriją.

Ji sąmoningai absorbuoja ir prisitaiko prie etninių ir religinių mažumų savo teritorijoje, o jos savo ruožtu prisitaiko prie tautinės valstybės. Visa tai priklauso nuo vietinių papročių ir bendros tolerancijos rutinos. Tautinės valstybės įstatymai yra teritoriniai, o ne religiniai ir nesinaudoja jokiu aukštesnio valdžios šaltiniu nei nematerialiosios gėrybės, kuriomis dalijasi jos nariai. Taip suvokiama tautinė valstybė yra konservatyviosios politikos tikslas mūsų laikais.

Galbūt tai pati geriausia Europa kurios šiuo metu galime tikėtis, tačiau lieka neaišku, ar žmonės gali susiburti ir klestėti, su tokiu ribotu valdžios šaltiniu. (Belloc knygos paantraštė, beje, yra Sine auctoritate nulla vita, ką aš išversčiau daugmaž taip: be valdžios nėra gyvenimo.) Ar nebus taip, kad kokia nors „valdžia“, nebūtinai yra gerybinė, sugriebs tokios paprotinės tautinės valstybės vadžias?

Šiandien „The Economist“ pateikia tokią strateginę viziją Borisui Johnsonui ir Britanijai po Brexito:

Ši vizija turėtų būti grindžiama liberalizmu. Tikėjimas laisve, kaip civilizacijos pagrindu, valstybe, kaip asmens tarnu, o ne atvirkščiai, ir atvirais prekių, paslaugų ir nuomonių mainais atsirado Didžiojoje Britanijoje. Jis natūraliai dera su nacionaliniu charakteriu, nepasitikinčiu valdžia ir linkusiu į pragmatizmą, o ne į idealizmą. Jis laidavo šalies pažangą XIX ir XX amžiuose, tiek, kad išplito ir tapo dominuojančia pasaulio politine filosofija. Tačiau dabar jam gresia pavojus, ypač  Didžiojoje Britanijoje.

Tačiau ar tik ne ta pasaulyje dominuojanti politinė filosofija su savo individualizmu, nepasitikėjimu valdžia (išskyrus savo) ir idealizmo stoka nėra būtent tai, dėl ko Europos Sąjunga tapo atgrasi daugeliui paprastų žmonių, ypač Didžiojoje Britanijoje?

Be Schumano iš esmės dvasinės ir moralinės vizijos, politinė sveikata ir harmonija atrodo neįmanoma. Europa turi iš naujo atrasti savo sielą.

Carolyna Moynihan yra portalo MercatorNet redaktorė.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close