Nuomonė iš Australijos: už gaisrą atsakomybę prisiimti turi ir žalieji

 |  Michaelas Cookas 

Nėra nieko baisiau už ugnį. O Australija šiuo metu dega kaip fakelas. Visame žemyne, ypač pakrantėje tarp Sidnėjaus ir Melburno, pamatysite apokaliptinius vaizdus. Ore tūkstančius kilometrų virš Tasmanijos jūros dreifuoja milžiniški dūmų kamuoliai, suodžių sluoksniai uždengė net Naujosios Zelandijos ledynus. Kontinente medžiai, namai, ištisi miestai sunaikinti pragariškų liepsnų. Jau supleškėjo milijonai hektarų. […]

Dar 1959 m. Holivudo žvaigždė Ava Gardner vaidino australų filme apie branduolinį Armagedoną. „Nėra geresnės vietos už Melburną filmuoti pasaulio pabaigą paplūdimyje,“ – po filmavimo žurnalistams sakė aktorė. Po šešiasdešimties metų Australija vėl siūlo galimybę iš arti pamatyti kaip klimato kaita sunaikins pasaulį.

Visame pasaulyje žurnalistai ir politikai rodo į bauginančius gaisrus pietiniame kontinente, kaip įrodymą jog didžiausios baimės dėl klimato pokyčių neišvengiamai pasitvirtins.

Dėl žmogaus sukeltų klimato pokyčių „apokalipsė taps naująja norma“, savo „New York Times“ skiltyje rašo Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas. Vaizdai iš Australijos yra „tik nedidelė laukiančių siaubų įžanga“.

Kita ekspertė, Greta Thunberg, apgailestauja: „mes vis dar nesugebame susieti klimato krizės ir padažnėjusių ekstremalių orų bei gamtos katastrofų, tokių kaip #gaisraiAustralijoje (#AustraliaFires, angl.). Tai turi pasikeisti. Dabar.“

Australijos gaisrų sezonas atidarė naują klimato karų frontą.

Tačiau stebėtojai užsienyje (ir Australijoje) pernelyg skuba įtraukti gaisrus į pasaulinės klimato krizės politiką. Yra trys dalykai, kuriuos kiekvienas turėtų žinoti, prieš ištikimai dalindamasis Gretos Thunberg rafinuotomis įžvalgomis apie šią problemą.

Pirma, dideli gaisrai Australijoje kyla kiekvieną vasarą. Žemyno saulės nudegintą kraštovaizdį ugnis formuoja jau tūkstančius metų.

Medžiotojai-rinkėjai aborigenai pradėjo „jaukinti“ žemę karta iš kartos ją nudegindami. Po gaisro ataugdavo vegetacija, o aborigenai džiūgaudavo. „Dieną dūmai, o naktį liepsnos“, – taip savo matytus rytinės Australijos pakrantės vaizdus 1770 m. nupasakojo kapitonas Jamesas Cookas.

Vienas iš ankstyvųjų kontinento tyrinėtojų Thomas Mitchellas 1848 m. rašė: „ugnis, žolė, kengūros ir žmonės Australijoje, atrodo, visi vienas nuo kito priklauso, ir vienam išnykus, kiti nebegalėtų gyvuoti.“

Antra, didžiuliai gaisrai pastoviai nusiaubdavo kontinentą, dar gerokai prieš klimato krizę. 1851 m. tuometinėje Viktorijos kolonijoje supleškėjo per 5 milijonus hektarų, gaisras nužudė 12 žmonių ir milijoną avių. Stiprų karštį buvo galima jausti jūroje net už 30 kilometrų nuo kranto. 1926 m. netoli Melburno gaisruose žuvo 31 žmogus. 1939 m. Viktorijoje sudegė 71 žmogus ir 650 namų.

1967 m. gaisrai Tasmanijoje sunaikino 1300 namų ir pražudė 62 žmones. 1983 m. per baisius Pelenų trečiadienio gaisrus žuvo 75 žmonės ir supleškėjo beveik 1900 namų. Baisiausi gaisrai Australijos istorijoje įvyko 2009 m. Viktorijoje. Kaip ir šiemet, tuo metu buvo fiksuotas mirtinas sausros, aukštos temperatūros ir stipraus vėjo derinys; žuvo 173 žmonės, sunaikinta 2000 namų.

Trečia, nors klimatas, atrodo, iš tiesų keičiasi, gaisrų valdymas yra sudėtinga problema, veikiama daugybės su klimatu nesusijusių veiksnių.

Pirma – kvalifikuotų ugniagesių trūkumas. Neadekvačioms Australijos ugniagesių pajėgoms darosi tiesiog neįmanoma susitvarkyti su dideliais gaisrais. Daugelis jų yra ugniagesiai savanoriai – gerai apmokyti, bet vis tiek savanoriai. Tai sena Australijos tradicija. Tačiau šie vyrai sensta ir vis mažiau žmonių prisijungia prie vietinių gaisrininkų brigadų.

Taip pat turi būti persvarstytas teritorijų planavimas. Australai mėgsta gyventi priemiesčių kotedžuose, o ne apartamentuose miesto centre. Taigi gyvenvietės vis giliau veržiasi į gamtą. Didžiąją metų dalį jose karaliauja idilė, tačiau atėjus krūmynų gaisrams, aplinka priemiesčiuose gali tapti pragariška. Taip neišvengiamai prarandamos gyvybės ir nekilnojamas turtas.

Bet pats svarbiausias ir prieštaringiausiai vertinamas veiksnys yra „kuro sanklodos“. Ankstesniais metais nulūžusios šakos, lapai, samanos, sausa žolė ir per ankstesnius gaisrus nuvirtę medžiai kaupiasi krūmynuose ir tampa pakura kitiems gaisrams. Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose vyriausybės žiemos mėnesiais reguliariai užkurdavo nedidelius prevencinius gaisrus, kad sunaikintų „kuro sanklodas“ ir taip išvengtų didelių gaisrų vasarą.

Tačiau tokia priemonė yra dūminga, nešvari ir nemaloni priemiesčių gyventojams. Spaudžiant žaliųjų lobistams valdžia prevencinius gaisrus palaipsniui uždraudė visose vietose, kur krūmynai ribojasi su gyvenamaisiais ar žemės ūkio paskirties statiniais. Tuose nedeginamuose plotuose dabar kaupiasi didžiulės „kuro sanklodos“ – kol jos pagaliau sprogsta intensyviais vasaros gaisrais, panašiais į tą, kurį dabar matome.

Po pražūtingų 2009 m. gaisrų Viktorijos valstijoje, vyriausybės tyrimas nustatė, kad

ironiškai, išsaugodami nepaliestus miškus su visomis jų kaupiamomis kuro sanklodomis, galime sukelti didesnį išnykimo pavojų tiems patiems miškams, kilus dideliam gaisrui.

Ekspertai apskaičiavo, kad „turimo kuro sanklodų padvigubinimas dvigubai padidina ir gaisro plitimo greitį, o ugnies intensyvumą – net keturis kartus.“

Prevencinių gaisrų atsisakymas yra nusikaltimas, sako žurnalistė Miranda Devine: „tikrasis kaltininkas yra žalioji ideologija, kuri priešinasi būtinam kuro sanklodų nacionaliniuose parkuose sumažinimo pavojui ir neleidžia žemės savininkams valyti augmenijos aplink namus.“ […]

Tasmanijos universiteto gaisrų ekspertas Davidas Bowmanas pripažįsta, kad klimato pokyčiai padidino gaisrų pavojų, tačiau sąlygos katastrofiškiems gaisrams kilti – ir patys gaisrai – nėra naujiena. „Visos šios problemos jau egzistavo. Klimato pokyčiai jas tik pagreitina ir sustiprina “.

Vakarų Australijos nevyriausybinė organizacija „Bushfire Front“ mano, kad yra pavojinga tiesiog kaltinti klimato kaitą, kaip pagrindinę Australijos gaisrų priežastį. „Jei dėl gaisro kaltinsime vien klimato kaitą, netruksime padaryti išvadą, kad problema yra beviltiška, nes per trumpą laiką klimato nepakeisi. Blogiausia, kad taip užsimerkiama prieš didelių kuro sanklodų kaupimąsi, šiaip jau lengvai pašalinamą didžiulių gaisrų priežastį.“

Pasibaigus gaisrams bus atliekamas tyrimas – tikriausiai keli tyrimai – ir bus daug galimybių vieniems kitus kaltinti ir pasižymėti „teisinga“ laikysena. Politikai turės užimti pozicijas dėl to ar gaisro apokalipsė kilo dėl klimato pokyčių, ar dėl blogo valdymo. Panašu, kad Australijos gaisrų sezono kontrolė tampa labiau politiniu nei ekologiniu reikalu. Tikrasis klausimas yra tai, ar politikai turės drąsos atsispirti pagundai „dorybingai gestikuliuoti“ apie klimato krizę ir imsis realių darbų, pvz.  „kuro sanklodų“ mažinimo.

Dr. Michaelas Cookas yra portalo Mercatornet.com redaktorius.  Jis taip pat rašo bioetikos skiltį mokslo populiarinimo žurnalui „Australian Science“ ir publikuoja savo tekstus JAV, JK ir Australijos leidiniuose.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close