Norvegijos „Barnevernet“ ir tėvų teisių ateitis

 |  Robertas Clarkas 

Šeimos griovėjai kėsinasi į mūsų visuomenės pamatus ir į didžiulį gerovės bei įvairovės šaltinį. Geriausiu atveju šie išpuoliai kyla iš geranoriško siekio apsaugoti vaikus nuo grėsmių, tačiau klaidingomis priemonėmis. Tačiau taip pat negalime atmesti galimybės, kad yra bandoma panaudoti valdžios svertus įgyvendinti utopinei ateities vizijai, sumenkinant tėvų vaidmenį vaikų gyvenime ir galiausiai dekonstruojat šeimą.

Pastarosiomis savaitėmis sužinojome, kad Norvegijos valdžia atėmė tris amerikiečių vaikus iš jų krikščionių tėvų. JAV pilietei Natalijai Šutakovai ir jos vyrui, Lietuvos piliečiui Žygintui Aleksandravičiui, savo vaikus dabar leidžiama aplankyti tik tris kartus per metus. Deja, tai nelabai šokiruoja tėvų teises Europoje ginančių visuomenininkų.

N. Šutakovos ir Ž. Aleksandravičiaus šeima (foto: CBN News)

Stebėtina, kad tai gali nutikti šalyje, save laikančioje žmogaus teisių čempione. Per savo Bendradarbiavimo vystymuisi agentūrą (Agency for Development Cooperation, angl.) Norvegija kasmet skiria daugiau nei 400 mln. dolerių savo prioritetinėms sritims, įskaitant žmogaus teisių apsaugą. Todėl ironiška, kad, nepaisant oficialių Oslo pastangų ginti žmogaus teises, pasaulis susidūria su tokių teisių pažeidimais Norvegijoje, kuriuos jos valdžia būtų mielai nutylėjusi.

Bondariu šeimos vaikų pagrobimas

Šios nerimą keliančios tendencijos šaknų reikia ieškoti 2015 m., kai Norvegijos valstybinė vaikų gerovės agentūra „Barnevernet“ nuo tėvų atskyrė penkis Bodnariu šeimos vaikus (nuo devynerių metų iki trijų mėnesių amžiaus). Vieną dieną du juodi tarnybos automobiliai netikėtai sustojo prie Bondariu ūkio ir išlipę socialiniai darbuotoja tėvams pasakė, kad jų dukterys tiesiai iš mokyklos paimtos skubiai valstybinei globai ir kad tėvai turėtų atvykti į policijos nuovadą atsakyti į klausimus. Tada buvo paimtas ir vyresnysis Bondariu sūnus.

Kitą dieną buvo paimtas ir kūdikis. Tėvams buvo pareikšti įtarimai taikius (Norvegijoje neteisėtas) fizines bausmes, tačiau – dar svarbiau – tėvai, atrodo, prasižengė siekdami auginti vaikus pagal savo krikščionišką tikėjimą.

Pasak tėvų, viena iš priežasčių „Barnevernet“ įsitraukimui buvo dukrų mokyklos direktoriaus pranešimas, esą jie mokė mergaites, jog Dievas baudžia už nuodėmes. Nors tai buvo sąmoningas krikščioniško mokymo apie Dievo gailestingumą iškraipymas, žinia, kad šeimos krikščioniškas tikėjimas buvo vienas iš pagrindų „Barnevernet“ išplėšti vaikus iš mokyklos, sukėlė protestus keliolikoje Norvegijos ambasadų nuo Barselonos iki Vašingtono.

Kilus skandalui, prabilo ir kiti nukentėjusieji. Mus, dirbančius „ADF International“, beveik pribloškė žmonių, patyrusių panašius atvejus, skaičius. Atlikę išsamią analizę, įsitikinome, kad Bodnariu šeimos atvejis atskleidžia rimtas „Barnevernet“ veikimo problemas.

Iki šio momento Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) reguliariai atmesdavo su „Barnevernet“ susijusias bylas prieš Norvegiją ir šis problemos sprendimo kelias atrodė uždaras. Mums reikėjo įsigilinti į tai, kas vyksta, ir užduoti sunkius klausimus politikams tarptautinėse institucijose. Mes informavome kelis europarlamentarus, dalyvaujančius Europos Tarybos Parlamentinėje asamblėjoje. Jų dėka Asamblėja ėmėsi šio klausimo ir sudarė išsamią ataskaitą. Asamblėjos pranešėjas nuvyko į Norvegiją ir susitiko su valdžios pareigūnais ir Norvegijos parlamento nariais. Galiausiai ataskaita buvo pristatyta Parlamentinei asamblėjai, kuri balsavo už jos priėmimą.

Dar viena byla

Maždaug tuo metu, kai buvo rengiama ši ataskaita, EŽTT nutarė priimti daugybę bylų prieš  Norvegiją dėl „Barnevernet“. Kol Bodnariu atvejas mirgėjo antraštėse, Teismas ėmėsi kitos bylos. EŽTT mažesnioji kolegija, pavyzdžiui, priėmė nepalankų sprendimą Trude‘ei Strand Lobben, tačiau Didžioji kolegija sutiko persvarstyti bylą, sudarydama sąlygas teisinei dramai. Šioje byloje dalyvavo jauna mama, kuri nėštumo metu kreipėsi į valdžios institucijas pagalbos. Jai buvo pasiūlytas socialinis būstas. Praėjus kelioms savaitėms po sūnaus gimimo, ji išreiškė norą pakeisti gyvenamąją vietą. Tai lėmė virtinę įvykių, kurių pasekoje pareigūnai paėmė jos sūnų, apribojo jų kontaktą iki aštuonių valandų per metus, o galiausiai sūnus buvo atiduotas įvaikinti.

EŽTT posėdis įvyko 2018 m. spalio mėn. Strasbūre. Vienoje teismo salės pusėje sėdėjo ponia Strand Lobben ir jos advokatė. Demonstruodamas akivaizdų galios pranašumą Norvegijos vyriausybei teisme atstovavo ne kas kitas, o šalies generalinis prokuroras, palaikomas aštuonių patarėjų. Ponia Strand Lobben laukė sprendimo beveik metus.

Galiausiai, šį mėnesį ji sulaukė Didžiosios kolegijos sprendimo, pagal kurį Norvegija nerodė būtinų pastangų užtikrinti, kad šeima susivienytų. Nutartyje, tarp kita ko, buvo remiamasi pranešimu, kurį Parlamentinė asamblėja priėmė likus vos keturiems mėnesiams iki ponios Lobben bylos nagrinėjimo. Šis sprendimas yra vos trečias kartas, kai Didžioji kolegija nustato Norvegiją pažeidus Europos konvenciją.  Su tokia išvadą sutiko trylika iš septyniolikos teisėjų. Tragedija yra tai, kad šiai „pergalei“ prireikė dešimties metų nuo vaiko paėmimo iš ponios Strand Lobben. Šis sprendimas neatvers kelio sūnaus grįžimui pas motiną, todėl nei teismo sprendimas, nei nedidelė priteista kompensacija nėra deramas atlygis už šiai šeimai padarytą žalą.

Norvegijos atvejis

Šios bylos faktai atskleidžia nusistovėjusį tragišką „Barnevernet“ veiklos modelį. Vaikas paimamas iš šeimos dėl kokios nors konkrečios problemos. Tada tėvai ima ieškoti būdų kaip priversti pareigūnus pakeisti sprendimą. Tai, kas turėtų būti suprantama kaip jų meilės savo vaikui įrodymas, būna panaudojama prieš juos kaip įrodymas, jog tėvai nenori bendradarbiauti su pareigūnais. Tokiu pagrindu atskyrimas pratęsiamas, o pradinė vaiko paėmimo priežastis nugrimzta į užmarštį. Galų gale praeina pakankamai laiko, kad pareigūnai galėtų tvirtinti, jog vaikas dabar yra prisitaikęs prie naujos aplinkos ir turėtų nuolat likti globėjų šeimoje. Mes matėme, kaip šis modelis vėl ir vėl kartojasi.

Laimei, dabar įsikišo Didžioji kolegija. Dėmesį į Norvegijos praktiką atkreipė ne tik Europos žmogaus teisių teismas, bet ir Jungtinės Tautos Ženevoje, kurios neseniai atliko žmogaus teisių apsaugos Norvegijoje apžvalgą už ketverius metus. Ruošiant apžvalgą, kelios valstybės ir NVO grupė iškėlė susirūpinimą bei pateikė rekomendacijas dėl „Barnevernet“ veiklos. Tarptautinio pasmerkimo vėjų plakama Norvegija sutiko su kiekviena apžvalgos rekomendacija, kuria siekiama apsaugoti vaikus nuo savavališko „Barnevernet“ paėmimo ir užtikrinti tinkamą šeimos apsaugą.

Tačiau nepakanka vien priimti rekomendacijas. Reikia konkrečių veiksmų, siekiant geriau apsaugoti šeimas. Nors niekas neginčija, kad yra atvejų, kai valstybė turėtų įsikišti gindama vaikus. Tačiau tokie atvejai turi būti reti ir pagrįsti aiškiais įrodymais, jog vaikas patirs realią žalą. Ir net paėmus vaiką, valstybės pareiga, kaip aiškiai pažymėjo EŽTT, yra energingai dirbti siekiant suvienyti šeimą.

Tėvų teisės taikiklyje

Nors ryškiausios elgesio su šeimomis ydos iškilo į viešumą Norvegijoje, ji nėra vienintelė šalis, kurioje pasitaiko žalingų praktikų, kenkiančių tėvams ir šeimai. […]

Dar visai neseniai, šį mėnesį, Škotijos vyriausybė pagaliau paskelbė, kad jos beviltiška „Globėjo“ (Named Person, angl.) programa nebus įgyvendinta. Pagal šią programą valstybė kiekvienam vaikui paskirtų globėją, prižiūrintį jo gerovę.

Sistema buvo apskųsta JK Aukščiausiajam Teismui, kuris 2016 m. vasarą nusprendė, kad Škotijos planas pažeistų Europos konvencijos 8 straipsnį. Štai ką parašė teisėjai vienoje itin įžvalgioje ištraukoje: „Skirtingi auklėjimo būdai sukuria skirtingus žmones. Pirmasis dalykas, kurį bando padaryti totalitarinis režimas, yra pritraukti vaikus, atitolinti juos nuo nevaldomo, įvairaus jų šeimų poveikio ir įdiegti jiems valdovų pasaulėžiūrą. Sveiko proto ribose, šeimoms būtina palikti galimybę auklėti vaikus savo nuožiūra.“

Daugiau nei du metus po šio sprendimo, Škotijos vyriausybė laikėsi savo pozicijos, aiškindama, kad šią „šnipų schemą“ galima iš dalies pakeisti, kad ji taptų teisėta. Bet galiausiai jie pasidavė. Ir vis dėlto britai tėvai negali ramiai ilsėtis, nes nuo 2020 m. rugsėjo mėn. Parlamentas įvedė privalomą „santykių ir lytinį švietimą“ JK mokyklose. Tėvai gali atsisakyti leisti savo vaikus į lytinio švietimo pamokas beveik iki jiems sulaukiant šešiolikos, bet „santykių švietimas“ bus privalomas visų amžių vaikams.

Kova tęsiasi

Tėvai visame pasaulyje žino, kokia didžiulė atsakomybė ir privilegija yra turėti ir auginti vaikus. O vyriausybės žino didžiulę šeimų ir bendruomenių galią užkirsti kelią piktnaudžiavimui valdžia. Kaip sakoma Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, šeima yra „pagrindinis visuomenės grupės vienetas“. Tie, kurie jai kenkia, griauna mūsų visuomenės pamatus ir didžiulį gerovės bei įvairovės šaltinį.

Geriausiu atveju šie išpuoliai kyla iš geranoriško siekio apsaugoti vaikus nuo grėsmių, tačiau klaidingomis priemonėmis. Tačiau taip pat negalime atmesti galimybės, kad yra bandoma panaudoti valdžios svertus įgyvendinti utopinei ateities vizijai, sumenkinant tėvų vaidmenį vaikų gyvenime ir galiausiai dekonstruojat šeimą.

Viena iš rimčiausių grėsmių yra kriterijus naudojamas priimant sprendimus vaiko teisių bylose. Anot šio kriterijaus, veiksmai turi atitikti „vaiko interesus“. Nors tai gali pasirodyti patrauklu – kas, galų gale, norėtų veikti prieš vaiko interesus – šis kriterijus yra visiškai nenaudingas teismuose, kai prašoma išspręsti ginčą tarp šalių, kurios abi tvirtina besielgiančios atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Skirtingos šalys gali būti tėvai; bet mes taip pat dažnai matome tėvus vienoje pusėje, o valstybę – kitoje. Taip nutiko Bodnariu tėvams, Charlie‘io Gardo tėvams ir ponia Strand Lobben. Jos byloje „vaiko intereso“ kriterijus paminėtas 122 kartus.

Jei norime gerbti tėvų vaidmenį ir apsaugoti šeimą, turime dar kartą peržiūrėti šį kriterijų. Vaiko teisių procesų padariniai susijusiems asmemims gali būti rimtesni ir labiau ilgalaikiai net už baudžiamųjų bylų padarinius. Todėl tokiems procesams taikomi standartai turi būti ne mažiau griežti. Intervencija visada turi būti kraštutinė priemonė ir tik pagrįsta patikrintais įrodymais, kad vaikui iš tikrųjų kyla rimtos žalos pavojus. Be to, paėmus vaiką, tėvų skundai turi būti nagrinėjami operatyviai, atsižvelgiant į tai, kad status quo greitai gali pasikeisti.

Norvegijoje kova dar toli gražu nesibaigia. Natalija Šutakova ir Zigintas Aleksandravičius žada skųsti sprendimą atimti jų vaikus, o 2016 m. gruodžio mėn. Iškelta Bodnariu byla vis dar laukia savo dienos teisme. Panašu, kad tai bus dar viena bloga diena Norvegijai, bet labai reikalinga gera diena tėvams ir šeimoms visoje Europoje ir už jos.

Robertas Clarke’as yra JK advokatas ir „ADF International“ Europos advokacijos direktorius, dirbantis organizacijos būstinėje Vienoje. „ADF International“ yra teisinė advokacijos organizacija, sauganti pagrindines laisves ir skatinanti pagarbą visų žmonių prigimtiniam orumui. Sekite Robą „Twitter“ adresu @Rob_ADFIntl.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close