Ypatingų naujienų portalas
naujienos ir komentarai

Net Harvardui aiškėja švietimo technologijų bėdos

 | Naomi Schaefer Riley

Jeigu tikrai aštuoni procentai gyvenimo, kaip kartą yra pasakęs Woodyʼs Allenas, yra pasirodymas žmonėse, galima teigti, jog informatikos studijos Harvarde į gyvenimą visai nepanašios. Praėjusiais metais Davidas J. Malanas, kompiuterijos profesorius, dėstantis įvadinį informatikos kursą CS50, pasakė keliems šimtams studentų, jog jiems nereikia rinktis auditorijoje. Jie, paprasčiausiai, gali stebėti jo videopaskaitas bet kada, kai tik jiems patogu.

Šią naują politiką jis išaiškino savo esė, paskelbtoje tinklalapyje Medium:

Sėdėjimas Sanderso salėje, kad ir kokia graži ji bebūtų, dar niekam savaime nepadėjo įsisavinti sudėtingos medžiagos“, – rašė Malanas. – „Kadangi paskaitoje pateikiama daug įvairios medžiagos, ir norint suprasti pavyzdį i, būtina suprasti pavyzdį i-1, studentas tikrai gali praklausyti ar ne taip išsiaiškinti kokią nors smulkmeną, o jos nesupratus sunkiai seksis ir kitose paskaitose.

Atrodytų, Malanas persigalvojo. Nors jis patikino Inside Higher Ed, kad toks persigalvojimas nėra suprastėjusių kursą klausančių studentų balų rezultatas, jis pareiškė:

Ganėtinai daug buvusių studentų skundėsi, jog jiems kažko trūko – trūko ne tik kitų studentų, bet ir auditorijos energetikos, taigi šį rudenį nutarėme grąžinti tikras paskaitas ir paskatinti studentus grįžti į auditoriją.

Kokia keista priežastis, ypač iš tų, kurie stengiasi išmokyti informatikos, lūpų. Kalbama apie paskaitas, o ne apie bendras diskusijas. Akivaizdu, jog kalba sukasi apie galimybę būti toje pačioje patalpoje su kitais ko nors išmokti norinčiais žmonėmis, ir ši galimybė atrodo vertinga. Panašu, kad išleidęs dešimtis milijonų dolerių internetinei mokymosi platformai edX universitetas gaus netikėtos naudos – sužinos, jog patirtis klausantis gyvų paskaitų yra visai kitokia, nei stebint tas paskaitas internetu.

Iš pradžių Malanas manė, kad studentams būtų patogu ko nors nesupratus sustabdyti internetinę paskaitą arba viską atsukti atgal ir klausyti iš naujo. Bet paaiškėjo, kad žiūrint videopaskaitas patogiuose bendrabučių kambariuose studentų rezultatai nepagerėjo. Technologijų poveikis mokymuisi – vis dar atviras klausimas, ir tai pripažįsta daugybė pedagogų; žmonės ir toliau stebisi, kad naudojantis technologijomis ne visada pasiekiama teigiamų rezultatų.

Prisiminkime populiarią prielaidą, kad kompiuteriai pakeis mokymosi procesus. Prieš kelias savaites NPR pranešė apie Meino programą „kiekvienam po iPadą“. Prieš penkiolika metų pradėta įgyvendinti programa kiekvienam Meino studentui garantavo po nuosavą planšetinį kompiuterį. Kaip tai paveikė valstijos moksleivius? Meino gubernatorius Paulis LePageʼas programą pavadino „didžiule nesėkme“. NPR pranešė: „Nors viskas kainavo maždaug po 12 milijonų dolerių kasmet (maždaug vieną procentą švietimui skirto valstijos biudžeto), Meinas dar laukia, kol pagerės standartizuotų testų rezultatai.“

Kaip taip gali būti? 2000-aisiais buvęs gubernatorius Angusas Kingas sakė: „Tik užsukite į istorijos pamoką ir išgirsite, kaip mokytojas sako: „Įsijunkite kompiuterius. Keliausime į rome.com ir pasižiūrėsime, kaip realiu laiku archeologai šį rytą tyrinėja katakombas.“ Štai kokį puikų mokymosi įrankį turime!“

Taip. Iš esmės tikrai taip. Tačiau naudojimasis planšetiniais kompiuteriais turi ir visokiausių nenumanytų poveikių. Praėjusiais metais rašiau apie Nicholsono Bakerio knygą „Pakaitalas“ (Substitute), kurioje jis pasakoja apie savo patirtį Meino klasėse. Bakeris išsiaiškino, jog chaosas, kylantis naudojantis tais įrenginiais, faktas, kad daugelis vaikų jais naudojasi toli gražu ne tik tam, kam jie skirti, ir paprasta tiesa, jog daug vaikų  dėl vienos ar kitos priežasties jais nedirba, tik apsunkina, o ne palengvina mokymą ir mokymąsi.

Visada sunku prognozuoti naujųjų technologijų poveikį. Gerai nors tiek, kad Malano eksperimentas Harvarde truko tik metus, o žalingi padariniai buvo sąlygiškai menki. Meino valstijoje, atvirkščiai, kaip į balą išmesta daugiau nei 100 milijonų dolerių ir dar, beje, niekas nežino, kiek praleista progų tikrai ko nors vaikus išmokyti.