Nepatogus žiniasklaidos sangulavimas su poliamorija

 | Halas Boydas ir Alanas J. Hawkinsas

Jei jums dar nesvaigsta galva nuo per pastaruosius kelis dešimtmečius įsibėgėjusių bandymų perkonstruoti tradicinę šeimą ir santuoką, pasiruoškite naujam suktukui. Kitas etapas lenktynėse pakeisti santuokos prasmę yra sutartiniai nemonogaminiai santykiai (SNS), kai du romantiškais ryšiais susiję asmenys sutaria tuo pat metu plėtoti emocinius ir seksualinius santykius su kitais žmonėmis.

Visi kas yra susipažinę su daugybe tyrimų apie stiprių monogamiškų santykių ir stabilių namų su tėvu ir motina privalumais, nustemba susidūrę su žiniasklaidos pataikavimu sutartiniams nemonogaminiams santykiams. […]

Greta daugybės komentarų šia tema, 2017 m. pasirodė „The New York Times“ trumpametražinis dokumentinis filmas, atrodo, džiūgaujantis dėl naujosios nemonogaminės aritmetikos. Tada 2018 m. „Vox“ / „Netflix“ išaiškino, kad poliamorija (vienas iš SNS variantų, vert. past.) yra natūrali primatų tarpe. Šiemet, žanrą papildė CBS dokumentinis filmas, pavadintas „Ne vien didelė orgija: kova prieš sutartinių nemonogaminių santykių stigmą“.

Reaguodama į CBS dokumentinį filmą, „The Washington Post“ autorė Elisabeth Bruening tviteryje pasidalino esanti šokiruota, kad „kiekvieną kartą, kai žiniasklaida imasi sutartinių nemonogaminių santykių temos, rašoma „lygiai tokiu pačiu būdu“, o išvada visuomet būna daugmaž tokia: „yra apie ką pamastyti, ar ne, stuobriai?“ Nevyniojant į vatą, žiniasklaidos dėmesys SNS yra apgailėtinai neadekvatus.

Visuomenė paprasčiausiai negalės priimti protingo sprendimo dėl nemonogaminių santykių privalumų ar trūkumų, jei vietoj objektyvios analizės žiniasklaidoje bus vykdomos destigmatizavimo kampanijos. Be abejo, pastangos destimatizuoti tam tikrą elgesį ar santykius gali turėti gerus ketinimus, tačiau rimtų klausimų, lemiančių porų, šeimų ir visuomenės gerovę, apėjimas geriausiu atveju yra aplaidus, o blogiausiu – neetiškas žurnalistinis elgesys.

Iš tiesų, straipsnių ir filmų šia tema kūrėjai retai pastebi neigiamą nemonogaminių santykių poveikį šeimos stabilumui; retai gilinasi į tai, kaip nemonogaminė santykių sąranga gali paveikti paauglystės raidą; retai kada bando sekti SNS praktikuojančius asmenis ilgesnį laiko tarpą, stebėdami galinčius kilti iššūkius; retai kada akcentuoja mūsų galva svarbų skirtumą tarp poligamijos (SNS tarp sutuoktinių) ir poliamorijos (nesantuokinių SNS).

Ironiška, bet tokia „kas aš toks, kad teisčiau?“ žurnalistika apsunkina galimybę gauti informaciją, reikalingą asmenims, svarstantiems iš tikrųjų „sutarti“ dalyvauti netradiciniuose santykiuose. Norint tikrai sutarti – kaip suponuoja sutartinių nemonogaminių santykių pavadinimas – būtina turėti tikrą, išsamią informaciją apie santykių su keliais seksualiniais partneriais keliamą riziką.

Ir vis dėlto retai, jei apkritai kada nors, žiniasklaida kalbina ekspertus apie neabejotiną naudą, gaunamą vengiant seksualinio ištvirkavimo ar intymaus prisirišimo tuo pačiu metu prie kelių asmenų. Dokumentiniai filmai taip pat nenušviečia istorijų asmenų, kurie išbandė poliamoriją ar nemonogaminius santykius ir juos atmetė.

Retai kada klausiama ar tokiuose santykiuose iš tikrųjų egzistuoja abipusis sutarimas. Duomenys rodo, kad, tik maždaug pusė nemonogaminių santykių buvo vienodai pageidaujami visų dalyvaujančių pusių. Daugiau nei trečdalis (35%) moterų, kada nors buvusių atviruose santykiuose, teigė, kad jų partneriai (vyrai) tokių santykių labiau norėjo nei jos.

Akivaizdu, kad galios dinamika šiose situacijose nėra nereikšminga. Pavyzdžiui, kiek galios finansiškai priklausoma namų šeimininkė su mažais vaikais turi nesutikti su nemonogaminiais santykiais? Kiek prasmingas yra susitarimas, kai alternatyva yra „jei nesutinki, aš išeinu ir išsinešu savo pajamas ir indėlį į vaikų auginimą?“

Taigi neturėtume stebėtis, kad nemonogamiški santykiai ne visada baigiasi rožių patale. Bet, jei pasikliausite žiniasklaidos tyrimais, jums teks atleisti už to fakto nežinojimą. Veltui naršysite naujienų portalus ieškodami žmonių, besidalinančių savo neigiama nemonogaminių santykių patirtimi, paprastai susijusia su seksualiniu nepasitenkinimu ir santykių nestabilumu. Vis dėlto, jei skirsite laiko asmeninių tinklaraščių ir socialinių medijų peržiūrai, netruksite pastebėti SNS problemas realiame gyvenime. […]

Patikimi duomenys rodo, kad monogaminės santuokos išnykimo gandai yra perdėti, o SNS plitimas nėra tokia galinga tendencija, kaip gali pasirodyti skaitant žiniasklaidos pranešimus. Vis dėlto neseniai Brigham Youngo universiteto mokslininkų atliktame tyrime nustatyta, kad 1 proc. susituokusių asmenų šiuo metu praktikuoja sutartinius nemonogaminius santykius, o 4 proc. teigia, kad tai darę kada nors per savo vedybų laikotarpį. Imant domėn ir ikisantuokinius SNS, 3 proc. apklaustųjų šiuo metu palaiko atvirus santykius, o vienas iš 8 (12 proc.) teigia, tokius santykius palaikę praeityje. CBS dokumentiniame filme teigiama, kad 1 iš 5 amerikiečių tam tikru gyvenimo momentu buvo užmezgęs sutartinius nemonogaminius santykius, tačiau, kaip pažymi Šeimos studijų instituto specialistai, šis skaičius atrodo pernelyg išpūstas.

Nors tiksliai įvertinti tendencijas galėtume tik atlikę daugiau tyrimų, gali būti, kad stebime, šiokį tokį asmenų, praktikuojančių SNS ir prašančių supratimo bei priėmimo (kultūriniu, religiniu ir teisiniu požiūriu) gausėjimą.   Jaunoji karta atrodo ypač atviresnė netradicinėms emocinių ir seksualinių santykių formoms, nei vyresnės kartos. Dėl to neturėtume visiškai ignoruoti šio reiškinio. SNS reiškinys nusipelno nuodugnios ir nešališkos analizės ir diskusijos.

Kol kas, deja, žurnalistų gildija tokią diskusiją daugiausiai apsunkino.

Išreikšdamas nusivylimą naujausiais poliamorijos aprašymais žurnalistas Matthew Zeitlinas prisipažino twiteryje imąs „galvoti, kad apie poliamoriją tiek daug rašoma ne todėl, kad tai yra auganti ar kitaip reikšminga tendencija, bet todėl, kad skaitytojus tiesiog masina seksas“.

Mes suprantame šiuolaikinį poreikį patraukti interneto naršytojų dėmesį. Vis dėlto žurnalistai gali tai padaryti neaukodami savo darbo kokybės, t.y. apklausdami tiek SNS nusivylusius, tiek ir tokiems santykiams atsidavusius žmones.  Žiniasklaida gali išlaikyti savo auditoriją, net ir užduodama nepatogius  klausimus ar įtraukdama ekspertus, kurie mato pagrindą abejoti šia praktika.

Be jokios abejonės, pažvelkime iš arčiau į sutartinius nemonogaminius santykius. Bet jei mums, kaip visuomenei, tikrai rūpi sąmoningo žmonių pasirinkimo skatinimas – jei mes nuoširdžiai manome, kad žmonės turi žinoti faktus prieš priimdami svarbius gyvenimo sprendimus; tada nusipelnome iš „ketvirtosios valdžios“ gauti daugiau nei tendencingą ir primityvų abejotinų pasirinkimų „destigmatizavimą“.

Halas Boydas yra šeimos teisės ir politikos docentas Brigham Youngo universiteto „Šeimos gyvenimo institute“ bei Wheatley instituto bendradarbis. Alanas Hawkinsas yra Brigham Youngo universiteto Šeimos gyvenimo mokyklos direktorius ir knygų autorius.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close