„Socialinės globos įstaigų reforma neįgaliuosius globojančias šeimas stumia į dar didesnį skurdą ir atskirtį“

BNS Spaudos centras

„Jau penktus metus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdoma socialinės globos įstaigų reforma turėjo užtikrinti geresnes sąlygas žmones su negalia globoti artimoje aplinkoje, šeimose ar savarankiško gyvenimo namuose, tačiau kuriamos naujo tipo paslaugos yra nukreiptos tik į įstaigose gyvenančius žmones“ – sako Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova per penktadienį surengtą spaudos konferenciją „Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdoma globos namų reforma didina sunkios negalios žmones prižiūrinčių šeimų skurdą ir atskirtį“.

D.Migaliovos teigimu, reforma turėjo kurti paslaugas bendruomenėje, tačiau kaip ir anksčiau, šeimos nariams, tėvams ir globėjams tenka rinktis tik iš vienos galimybės – stoti į laukimo eilę ir laukti paslaugų didelėje socialinės globos institucijoje. Kaip pavyzdį bendrijos „Viltis” vadovė pateikia Panevėžio ir Vilniaus miestų savivaldybėse susiklosčiusią padėti: „Panevėžyje proto ir psichikos negalios asmenims skirtų reabilitacijos programų finansavimas siekė vos 6 nuošimčius nuo bendros programai skirtų lėšų sumos. Panaši padėtis yra visoje šalyje. Dienos socialinės globos įstaigos negauna pakankamai lėšų, kad galėtų užtikrinti lankytojų saugumą ir kokybišką užimtumą, todėl į centrus priimami tik lengvesnius sutrikimus turintys lankytojai. Kompleksinę ar gilią negalią turintys asmenys lieka tik tėvų ar globėjų priežiūroje. Vilniaus mieste dėl vietų trūkumo, į jau veikiančius dienos socialinės globos centrus lankytojai gali ateiti tik kas antrą dieną. Vadinasi tėvai ir toliau negali dirbti, nes reikia prižiūrėti suaugusius vaikus namuose.”

Vilniaus universiteto profesorius, vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras sako, kad šiuo metu kompleksinės pagalbos žmonėms su negalia srityje yra įsivyravusi stagnacija, atsisakoma net idėjos, kad vaikai ir paaugliai su sudėtingais psichikos ir raidos sutrikimais galėtų gauti civilizuotą pagalbą ten kur jie gyvena. Profesoriaus teigimu, kokybiškų paslaugų, kurias teiktų gerai parengtų specialistų komanda, plėtra nuolat atidedama, o didelės spragos pagalbos sistemoje dangstomos diskriminaciją ir atskirtį didinančiais, iš tolimos praeities atsineštais metodais:„Tai perteklinis gydymas psichotropiniais vaistais,  perdėm dažnos hospitalizacijos į psichiatrijos ligonines,  piktnaudžiavimas mokymu namuose. Kadangi kokybiškų bendruomeninių paslaugų struktūra nekuriama, nereikia stebėtis, kad iki šiol dosniai maitinama naujais „globotiniais“  nuolatinės globos institucijų sistema. Pasak D.Pūro, esant tokiai situacijai, Lietuvoje sunkią negalią turinčių vaikų tėvams belieka rinktis tarp išvykimo gyventi  svetur, kur teikiama visapusiška pagalba, arba pasiduoti taikomam spaudimui ir sutikti, kad vaikas gyvens internatinėje įstaigoje, net žinant, jog jo būsenai gyvenimas įstaigoje  būtų žalingas.  Tokią padėtį  D.Pūras vertina įvardina kaip Lietuvos Respublikos atsisakymą ginti šių žmonių teises ir vykdomą diskriminaciją jų atžvilgiu.

Spaudos konferencijoje dalyvavęs Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys Jonas Ruškus atkreipė dėmesį, kad Lietuvos valstybei vis dar sunkiai sekasi įgyvendinti savo įsipareigojimus negalią turintiems žmonėms pagal Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių Konvencijos (Konvencijos) standartus.  „Negalią turintys žmonės turi tokias pačias teises gyventi, mokytis, dirbti bendruomenėje drauge su visais, tačiau Lietuvoje jie dažnai, dėl tinkamos socialinės politikos ir paramos priemonių stokos, atsiduria už bendruomenės ribų, skurde ir atskirtyje.” – teigia JT Neįgaliųjų teisių komiteto narys. Pasak J.Ruškaus, neįgalieji lieka nematomi bendroje skurdo, integracijos, švietimo, šeimos ir kitose strategijose, jiems dažniausiai tepasiūloma socialinę atskirtį stiprinančios priemonės, tokios, kaip mokymas namuose, specialiosios mokyklos ir globos namai.

Negalios organizacijų asociacijos Lietuvos neįgaliųjų forumas prezidentė Dovilė Juodkaitė pritaria, kad Konvenciją Lietuva įgyvendinama formaliai. Apsiribojama skambiomis frazėmis ministerijų dokumentuose, tačiau konkretūs priemonių planai nejuda iš derinimo stadijos metų metus. D. Juodkaitė pateikė pavyzdį, kaip neįgalieji kreipėsi į teismą dėl teisės dalyvauti rinkimuose, jos teigimu, būtent teisminis kelias, deja, gali likti kaip vienintelis būdas neįgaliesiems siekti savo teisių realizavimo.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close