Martynas Vasiliauskas: parkas už lango

Martynas Vasiliauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Noriu papasakoti Jums dvi istorijas.

Neseniai vienoje paskaitoje išgirdau istoriją apie du vyrus.

Dvivietėje ligoninės palatoje gulėjo du vyrai. Vieno iš jų lova buvo prie lango, o kito – prie durų. Vyrai daug laiko praleisdavo šnekėdamiesi. Gulintysis prie durų negalėjo pasikelti iš lovos, tad vis prašydavo savo draugo, kad šis papasakotų, kas matyti pro palatos langą. O draugas mielai pasakodavo: apie kieme trykštantį fontaną ir aplink jį žaidžiančius vaikus; apie įsimylėjėlius, sėdinčius ant suoliukų, besilaikančius už rankų ir bežiūrinčius vienas į kitą; apie senelius, palengva vaikštinėjančius takais tarp įvairiaspalvių gėlynų; apie čia pat augančius šimtamečius medžius, neaišku kada ir kieno sodintus; apie toliau esančio miesto bokštus, bažnyčių varpines ir saulės nutviekstus laukus. Prie durų gulintis vyras mielai klausydavo savo bičiulio, įsivaizduodavo ir save, sėdintį tarp tų gėlynų, besiklausantį medžių ošimo, užmiršdavo net visus savo skausmus ir imdavo šypsotis.

Bet štai vieną dieną prie lango gulintis vyras numirė. Be savo bičiulio likęs vyras paprašė sesutės, kad perkeltų jį į bičiulio lovą, prie lango. Tuomet, sukaupęs visas jėgas, pasikėlė lovoje, norėdamas pats pasigrožėti tuo nuostabiu vaizdu už lango. Tačiau pažvelgęs pro jį pamatė tik pilką sieną. „Nesuprantu,– tarė sesutei. – Kaip mano bičiulis už lango galėjo matyti tokius nuostabius vaizdus, jeigu už jo tik pilka siena?“ „Jūsų bičiulis,– atsiliepė sesutė,– buvo visiškai aklas.“

Vyras atsigulė, užsimerkė ir dar ilgai su dideliu dėkingumu galvojo apie savo bičiulį, matydamas jį vaikštinėjantį prie fontano, besidžiaugiantį vandeniu, vėju, saule, gėlėmis, medžiais, vaikais, jaunuoliais ir seneliais, ir vyro veidą papuošė šypsena…

Kita istorija apie tai, ką dažniausiai matome.

Atsitiktinai prie parduotuvės durų susitinka dvi seniai nesimačiusios draugės – Petronėlė ir Anastazija.

– Petronėle, sveika!

– Ai, ką čia sveika… Kojos jau nebelaiko, kraujagyslės kemšasi, iššokę ant odos, naktimis nemiegu… o pereitą savaitę vos ligoninėj neatsidūriau, jau galvojau, kad insultas… žinai, ir nervai jau nebe tie… tas mano rupūžė – kaip vakaras, taip girtas… pareina, aš jam tuoj teliką įjungiu, tas į fotelį nusvirduliuoja, išgriūna ir užknarkia… Dieve, Dieve, gerai, kad bent nemuša… žinai, kai pasižiūri per žinias, kiek tų rupūžių, kaip jie savo bobas muša, net baisu… miegoti negaliu… Dieve, Dieve…

– Taip, taip. Tai iki, Petronėle!

– Iki, iki… einu, kol tas struobrys dar neparsivilko…

Anastazija, visa apsunkusi, įžengia parduotuvėn.

„Neisiu daugiau čia. Jau kelintas kartas, kai nė vieno pirkinių krepšio nėra. Tinginės tos pardavėjos. Nesugeba nuo kasų kelių žingsnių paeiti ir atnešti… Varge mano! Kas čia su tuo sviestu darosi? Dar praeitą savaitę buvo penkiolika centų pigesnis… Brudai tie seimūnai! Patys piniguose maudosi, paprasti žmonės visai jiems nerūpi… Na va, eilinis teatras. Vėl motina su vaiku nesusitvarko…“

– Kokia jūs motina? Išvis geriau parduotuvėn neikit, jei su vaiku susitvarkyti nesugebat. Mano laikais vaikai ant žemės taip nesivoliodavo ir neklykdavo. Tuoj viską sutvarkydavom.

Anastazija, patenkinta savimi, kad nors kažką gero padarė, nueina.

Motina, su pagaliau aprimusiu vaiku, atsistoja į eilę prie kasų. „Gal tikrai aš niekam tikusi?.. Jau ne pirmas taip sako…“

Jaunutė kasininkė, liūdnomis akimis, ima skenuoti prekes.

– Aiste, koks baklažanų kodas?

– 736642.

– Kaip? Pakartok… Susimaišiau…

– 736642.

– Oi, atleiskite, įmušiau du kartus, tuoj pataisysiu…

– Žiople tu! Ar nematai, kad aš su vaiku ant rankų? Išvis nesuprantu, kaip tokias priima dirbti…

Iki prekybos centro darbo laiko pabaigos liko valanda. Kasininkė kažką panašaus išgirs dar kelis kartus. Po aštuonių valandų kasoje ji dar turės susitvarkyti. Išklausys eilinių administratorės priekaištų dėl per lėto darbo ir padarytų klaidų. Išeis ir staiga pagalvos apie savo tėtį. Tėtį, kuris ją dar mažą paliko. Tėtį, kuris daug gėrė ir mušė jos mamą. Tėtį, kuris girdėdavo tik paniekinančius, pajuokiančius žodžius. Tėtį, kuris dabar jau nebevaikšto ir guli kažkurioje ligoninės palatoje vienas, prie lango. Ji apsispręs ir parašys tokią žinutę: „Tėti, myliu Tave! Noriu papasakoti Tau, koks gražus parkas už Tavo palatos lango…“

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close