Ypatingų naujienų portalas
naujienos ir komentarai

Mano pirmieji tėvystės metai

 |  R. J. Moelleris 

Sunku patikėti, bet mano dukra ką tik atšventė pirmąjį gimtadienį. Prieš dvylika mėnesių […] triukšmingoje didelės ligoninės gimdymo palatoje, maždaug antrą valandą dienos vietos laiku, pasaulis susipažino su Evelina M.

Nuo tada viskas pasikeitė, ir mudu su jos motina netvėrėme laime. […]

Nors tikrai nesakau, jog viską puikiai išmanau, pateiksiu kelias kuklias mintis  iš savo patirties pirmais tėvystės metais (ypač tapus dukters tėvu).

Laikas man nebepriklauso, ir šis faktas džiugina. Vienas iš didesnių barjerų, kuriuos sunku peržengti vaikų neturintiems mano draugams, yra nerimas, kad gimus vaikams jie neturės laiko darbui, pomėgiams ar atostogoms. Tokie būgštavimai, aišku, pagrįsti. Bet kartu labai trumparegiški ir egoistiški.

Laisvalaikis pervertinamas, ypač eilinio vyro laisvalaikis. Deja, kalbu remdamasis sava patirtimi. Metų metus švaisčiau gyvenimą žiūrėdamas rungtynes, filmus, kurie man nė nepatiko, bet žiūrėdavau tik todėl, kad mėgau naršyti po kabelinės televizijos kanalus. Jeigu neminėčiau darbo, kuris man įgavo daugiau prasmės, nes nuo darbo tiesiogiai priklauso mano dukters gerovė, kaip būtų galima dar geriau praleisti laiką, nei būnant su vaiku, kurį padėjai sukurti, ir su motina, kuri tą vaiką pagimdė?

Nesupraskite manęs klaidingai; tiek tėvams, tiek mamoms reikia kažkiek pabūti be šeimos, kad pasikrautų bendraudami su draugais, sporto salėje ar kur kitur, bet manymas, kad gyvenimas baigiasi sulig tau patikėta tikra žmogiška atsakomybe, yra absurdiškas.

Pareigų neatliekantys tėvai yra visų prasčiausia. Nei aš didvyris, nei šventasis, tačiau po beveik dvejų metų nuo tada, kai ši maža mergytė tapo mūsų gyvenimo dalimi (nuo pradėjimo iki pirmojo gimtadienio šventės), mintis, jog kažkas gali paprasčiausiai imti ir išeiti metęs savo vaiką, atrodo nesuvokiama. Suprantu, kartais žmonės išsiskiria. Suprantu, jog tam tikri darbai, pavyzdžiui, su kariuomene susijusi tarnyba, reikalauja atitinkamų įsipareigojimų. Nekalbu apie tuos scenarijus, kai nuo žmogaus valios nepriklausančios jėgos jam neleidžia kas vakarą apklostyti savo vaikų ir palinkėti labos nakties.

Iš tikrųjų noriu pasakyti štai ką – mūsų viešojoje erdvėje nemažai laiko praleidžiama šaipaintis iš supremamyčių elgesio ar kitų tėvų poelgių, nors iš tikrųjų gėdinti turėtume tuos tėvus, kurie palieka savo vaikus, kurie palieka vienišą mamą ar tėtį su vaikeliu ant rankų. Vertėtų pasirūpinti šių socialinio teisingumo svarstyklių pusiausvyra, tiesa?

Mamos – pačios geriausios. Tie, kurie mano, kad tarp lyčių nėra jokių skirtumų, niekada nebuvo tėvai. Tokie mąstymai neturi nieko bendra su tuo, kaip laisvas pilietis nusprendžia gyventi; viskas priklauso nuo biologinės realybės. Motinystės instinktas yra tikrovė, o ne pramanas, tai stebuklas, kurio negalima nepastebėti. Kai į šį pasaulį atkeliavo Evelina, mano žmona, kaip daugelis pirmagimio susilaukusių mamų, nerimavo, kad nežinos, kaip su ja elgtis. Bet praėjus vos kelioms valandoms po mūsų dukters gimimo iš nervingos nėščios moters pavirto į motiną. Tai nereiškia, kad jai niekada nekildavo abejonių, bet tą pirmą kartą, kai mano žmona pamatė ir prisiglaudė prie savęs  mūsų dukrelę, jos sąmonėje kažkas pakito.

Ir manyje kažkas pasikeitė, bet jau pačią pirmą dieną tapo absoliučiai aišku, kieno bus valia. Mano darbas, kaip supratau, buvo padėti ir papildyti naują gyvenimą tėviškumu. Mano užduotis – mylėti žmoną, ją drąsinti ir jai padėti nešant sunkią (nors ir daug džiaugsmo teikiančią) motinystės naštą. Mano vaidmuo keisis ir taps vis svarbesnis, kai Evelina paaugs, bet dabar esu čia, kad pavaduočiau žmoną, kad leisčiau jai pailsėti, kad būčiau produktyvi jėga savo dviejų mielų ponių gyvenime. Stebėdamas, kaip mano žmona tampa nuostabia mama, dar labiau ją pamilau ir dar labiau ėmiau gerbti.

Mergytės užkariauja širdis. Pagaliau supratau, kodėl mano tėčiui buvo taip sunku išleisti pirmą iš trijų savo dukterų, kai prieš kelerius metus ji ištekėjo. Dabar man įgyja prasmę ir anekdotai apie tėvus, kurie, prieš susipažindami su dukrų vaikinais, prie durų pasistato šratinius šautuvus. Tarp tėvo ir mažosios jo mergytės užsimezga ypatingas ryšys. Tikiuosi, kad kada nors turėsiu ir sūnų, bet dukra – nepakartojama palaima, išmokanti mylėti ir vertinti moteris taip, kaip anksčiau tiesiog nebuvo įmanoma.