Ypatingų naujienų portalas
naujienos ir komentarai

Macrono kalba apie vakarietiškas vertybes – kiek tai rimta?

Benas Johnsonas

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas

Emmanueliui Macronui sakant kalbą JAV Kongrese, vieną trumpą akimirką pasirodė, kad transatlantinį aljansą jis pagrįs tvirtomis Vakarų vertybėmis.

„Mūsų sąjungos tvirtybė yra bendrų mūsų idealų šaltinis“, – kalbėjo jis įstatymų leidėjams. Nuo 1776-ųjų Jungtinės Valstijos ir Prancūzija „darbavosi drauge visuotinių laisvės, tolerancijos ir lygių teisių idealų labui.“

Prieš įvertindamas svarbiausius JAV ir Prancūzijos laukiančius iššūkius, vietoje junginio „vakarietiškos vertybės“ jis pavartojo prastesnį pakaitalą „universalios vertybės“: „Drauge su savo tarptautiniais sąjungininkais ir partneriais susiduriame su globalizacijos sąlygota nelygybe, grėsmėmis planetai, mūsų gerovei, išpuoliais prieš demokratijas vis stiprėjant nepakantumui, tarptautinės mūsų bendruomenės destabilizavimu kišantis naujoms jėgoms ir nusikaltėlių vadovaujamoms valstybėms.“

Šios nusakytos krizės reikalauja kolektyvinių (ir kolektyvistinių) veiksmų mažiausiai trijose svarbiose srityse, neatsiejamose nuo jau minėtų „universalių vertybių“.

„Melagingų žinių“ cenzūra. Vyriausybės pastangas uždrausti tam tikrus naratyvus Macronas laiko demokratijos savigynos mechanizmu. „Kad apgintume savo demokratijas, turime kovoti prieš vis labiau plintantį melagingų žinių virusą, mūsų žmonėms keliantį nepagrįstą baimę ir įsivaizduojamą riziką“, – Kongresui kalbėjo Macronas. – „Be proto, be tiesos tikros demokratijos nebus“, – tęsė jis. „Iškraipoma informacija – tai pastanga pakirsti pačią demokratijos dvasią.“ Macronas pasiūlė suteikti teisėjams galią blokuoti tekstus, kuriuos jie įvertins kaip melagingas žinias, ištrinti apie juos skelbiančias nuorodas ir uždaryti vartotojų paskyras.

Cenzūra prieštarauja kertiniams Vakarų idealams. Thomas Jeffersonas, kurį savo kalboje gyrė Macronas, rašė, jog prieštarauja visoms pastangoms „jėga, o ne vadovaujantis protu, nutildyti spaudos skundus ar kritiką“, ir nesvarbu, ar kalbama apie „teisingus, ar apie neteisingus faktus“. Jeffersono laikais melagingų žinių buvo daugiau nei dabar, tačiau jam patiko grumtis argumentų mūšyje tvirtai tikint, kad tiesa nugalės. „Mūsų laisvė priklauso nuo spaudos laisvės, o šioji negali būti ribojama, nes kitaip bus prarasta“, – pridūrė Jeffersonas.

Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos atnaujinimas. „Kad mūsų planeta vėl būtų didi“, – kalbėjo Macronas žaismingai primindamas raktinę prezidento Trumpo frazę, – „esu tikras, jog vieną dieną Jungtinės Valstijos sugrįš ir prisijungs prie Paryžiaus [klimato] sutarties.“ Pripažindamas faktą, kad paktas pakenks ekonomikai, jis tvirtino: „Privalome rasti būdų sklandžiai pereiti prie mažai anglies dioksido išskiriančių technologijų ekonomikos.“

Europos patirtis turėtų įspėti, kad verta atsargiai žvelgti į ambicingus vyriausybių planus žaliosios energetikos klausimu. Kuklios Vokietijos pastangos patenkinti energetinius poreikius pasitelkus alternatyvius energijos šaltinius baigėsi tuo, kad ištisiems regionams iškilo grėsmė sėdėti be elektros, o elektros kainos staiga šovė į viršų. Degalų pertvarkos Jungtinėje Karalystėje prievarta išskyrė kai kurias šeimas ištisoms dienoms. Visa tai akivaizdžiai kenkia viduriniajai klasei, kurią Macronas pripažino esančią „mūsų demokratijų stuburu“.

Didesnis ekonomikos reguliavimas. „Aš tikiu išmintingai reguliuojamų rinkos ekonomikų galia“, – sakė jis. Norint mažinti „globalizacijos sąlygotą nelygybę… reikia priešingybės masiniam reglamentavimo naikinimui ir kraštutiniam nacionalizmui.“ Prancūzija menkai tepateikia įrodymų, kad padidintas reguliavimas veda į klestėjimą; taip pat neatrodytų, kad reguliavimas dažnai išmintingas. […]

Tiksliau sakant, ekonominė nelygybė (nors tai ir klaidinantis matas), kaip teigia Ryanas Bourneʼas iš Tarptautinės energetikos agentūros, tolydžio ne auga, bet mažėja. Stiprėjant globalizacijai, turtingieji tampa turtingesni, nors neturtingi turtėja dar sparčiau. Oxfam pripažįsta, jog tarp 1990-ųjų ir 2010-ųjų labiausiai skurstančiųjų visame pasaulyje sumažėjo perpus, ir šį procesą sąlygojo ne reguliavimas ar perskirstymas, bet investicijos ir besivystantis privatus sektorius.

Į Macrono sąrašą nepateko tokios svarbios vakarietiškos vertybės kaip religijos laisvė, pvz., galimybė mokiniams nešioti kryželius, kaip pagarba gyvybei, galimybė žmonėms gerai gyventi nesikišant vyriausybei – nepatarinėjant, kokio pobūdžio žiniasklaidą skaityti ar kaip tvarkyti finansinius reikalus.

Ar ši kalba – bendrų vakarietiškų vertybių šaltinis? Greičiau, tik drungnas vandenėlis…