Lietuva – tarp labiausiai išsilavinusių šalių. Ar turėtume džiaugtis?

Dr. Vincentas Vobolevičius

Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose nuvilnijo pasididžiavimo bangelė: Pasaulio ekonomikos forumas (organizacija rengianti garsiuosius pasaulio lyderių susitikimus Davose) paskelbė, kad mūsų valstybė patenka į labiausiai išsilavinusių šalių penketuką.  Už Lietuvą didesnę aukštąjį išsilavinimą turinčių 25 – 34 m. amžiaus žmonių dalį galima rasti tik Pietų Korėjoje, Japonijoje ir Kanadoje.  Į penketuką taip pat patenka Didžioji Britanija, kur aukštąjį išsilavinimą turi 3 proc. mažiau jaunų žmonių nei Lietuvoje.

Pasaulio ekonomikos forumas giria Lietuvą: „[šioje valstybėje] aukštojo išsilavinimo lygis per pastaruosius 15 metų išaugo, o išlaidos aukštojo mokslo įstaigoms padidėjo ir viršijo EBPO vidurkį.“  Bet ar tai tikrai yra priežastis džiaugtis?  Ko vertas Lietuvos mokslingumas ir visos jam paaukotos lėšos, jei darbdaviams metai iš metų trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų, o Lietuvos mokslininkų straipsniai aukšto poveikio tarptautinėse publikacijose yra daugiau išimtis nei taisyklė.  Gal išsilavinimo „kiekis“ sau, o kokybė – sau?

Nevisiškai. Palyginus aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių su apčiuopiamais mokslo pasiekimais, pavyzdžiui su išradimų skaičiumi šalyje, išryškėja stipri teigiama koreliacija.  Kuo daugiau išsilavinusių žmonių, tuo daugiau šalyje registruojama patentų.

* Tūkstančiui gyventojų. 2016 m. (patentų) ir 2017 m. (išsilavinimo) duomenys. Šaltiniai: EBPO ir Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacija

Kita vertus, kai kurios šalys – pagal savo išsilavinimo „kiekį“ akivaizdžiai viršija mokslo pasiekimų potencialą (Korėja, Japonija, Didžioji Britanija), o kitos – tarp jų Lietuva – jo nesiekia. Kodėl taip yra?  Iš dalies į šį klausimą atsako Pasaulio ekonomikos forumo ataskaita, aiškinanti puikų mokslo „kiekybės“ ir „kokybės“ derinį Korėjos Respublikoje tuo, kad šioje šalyje „daug dėmesio skiriama mokslo ir technologijų dalykams. Pietų Korėjoje absolventų inžinerijos, gamybos ir statybos srityse dalis yra daug didesnė nei EBPO vidurkiai“.  Kiekvienai visuomenei reikalingi humanitarai ir visuomenės tyrinėtojai; bėda kai jų yra daugiau nei inžinierių ir architektų.  Jei konkurencija tarp pastarųjų veda prie išradimų ir geresnių produktų, tai konkurencija tarp, tarkime, filosofų, mokslo požiūriu apskritai yra beprasmiška sąvoka.

Kitas svarbi mokslo „kiekybės“ ir „kokybės“ dermės sąlyga – aplinka į kurią papuola išsilavinimą įgijęs jaunas žmogus.  Geras to įrodymas – Jungtinės Amerikos Valstijos.  Čia aukštąjį išsilavinimą turinčių jaunų žmonių skaičius mažesnis nei Lietuvoje (48 proc.).  Technikos mokslai taip pat nėra amerikiečių mėgstamų studijų krypčių viršūnėje.  Vis dėlto JAV tūkstančiui gyventojų yra registruojama penkiasdešimt kartų (!) daugiau patentų nei Lietuvoje.  Akivaizdu, kad verslui palanki aplinka, kvailų biurokratinių suvaržymų nebuvimas, meritokratija siekiant karjeros – ypač mokslo pasaulyje, užsienio talentų pritraukimas leidžia šaliai su santykinai kuklesniais „kiekybiniais“ duomenimis pasiekti geresnius „kokybinius“ rezultatus.

Taigi, vieta „mokslingiausių“ šalių penketuke didžiuotis galime.  Bet ir namų darbų pamiršti nereikėtų.