Tarp Briuselio ir meškos: Lenkijos argumentas prieš eurą

 | Marcinas Chmielowskiʼs

D. Grybauskaitė ir M. Morawieckis Davose. Foto P. Tracz, www.premier.gov.pl

„Nesu nusistatęs prieš euro įvedimą Lenkijoje“, – praėjusį spalį pasakė Mateuszas Morawieckiʼs, Lenkijos ministras pirmininkas, tada dar besirengiantis juo tapti. Tokia pozicija skambėjo mažų mažiausiai keistai iš vyriausybės vadovo, aiškiai besistengiančio išlaikyti distanciją nuo europinių institucijų. Nuostabos nesušvelnino ir pridurta pastaba, kad jo šalis „dar nepasirengusi“ priimti bendros ES valiutos. Savaime suprantama, negalima daryti kokių nors išvadų dėl vyriausybės politikos naujos valiutos atžvilgiu, remiantis atsitiktiniu pasisakymu. Tačiau svarbu išsiaiškinti, kas dedasi ir kodėl dedasi.

Lenkai euru nesižavi

Nuo 2007 iki 2014 m. Lenkijos ministro pirmininko pareigas ėjęs Donaldas Tuskas po vienerių darbo metų pareiškė, kad Lenkija į euro zoną įžengs 2011-aisiais. Tačiau jis nenumatė ekonominės krizės, kurios Lenkija išvengė, be kita ko, ir dėl valiutinės nepriklausomybės. Štai tada ir pasikeitė viešoji nuomonė dėl stojimo į euro zoną.

Nepasitikėjimas Frankfurtu yra apėmęs visą šalį. Pažadas išsaugoti nacionalinę valiutą buvo vienas iš svarbiausių rinkimus laimėjusio Andrzejaus Dudaʼos, valdančiosios Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ partijos (PiS) kandidato, prezidentinės kampanijos akcentų. 2017-aisiais CBOS vykdytos apklausos metu lenkų buvo klausiama dėl galimybės pakeisti nacionalinę valiutą zlotą euru. Šeši procentai respondentų „neabejotinai“ tam pritarė, 22 procentai tokią galimybę įsivaizdavo. Daugiau nei du trečdaliai apklaustųjų buvo prieš, 45 procentai – „neabejotinai prieš“. Taigi situacija visiškai priešinga 2002-ųjų situacijai, kai 64 procentai lenkų norėjo įvesti eurą.

Akivaizdi tokio pasikeitimo priežastis – ekonominė krizė ir suvokimas, kad eurozona ekonomikos klestėjimo negarantuos. Kaimyninių šalių pavyzdžiai lenkams – tarsi įspėjimas. Slovakijai ir Lietuvai įsivedus eurą pakilo kainos. Teigiamas bendros valiutos poveikis – sumažėjusi užsienio valiutos kurso svyravimo rizika ir mažesni skolos aptarnavimo mokesčiai nėra tokie apčiuopiami kaip pabrangusios prekės parduotuvių lentynose.

Lenkija yra įsipareigojusi įsivesti eurą, bet, kaip ir Švedija, gali atidėlioti savo sprendimą kiek tinkama.

Būtent taip viskas ir klostosi.

Briuselis ar meška?

Euras – pirmiausia politinis projektas, sumanytas nacionalinėms vyriausybėms vienyti ir integruoti. Baltijos valstybės – puikus viso to pavyzdys. Dar visai neseniai Lietuva, Latvija ir Estija naudojosi vietinėmis valiutomis, kurioms grėsė spekuliaciniai išpuoliai, nes jos veikė mažose rinkose. Rusija vis dar negali susitaikyti su Baltijos valstybių netektimi, o šių valstybių narystė ES ir NATO jai tarsi rakštis uodegoje. Tokios aplinkybės ir nulėmė minėtų šalių pastangas megzti tvirtus ryšius su Vakarais.

Taip, tiesa, euras turi ir naudingų aspektų, bet mažesnėms ekonomikoms kyla rizika. Vykdydamas misiją išlaikyti stabilias kainas, Europos Centrinis bankas daugiau dėmesio skiria didžiausių narių – Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos – ekonomikoms. ECB politika nukreipta šių šalių adresu ne dėl to, kad bankas griežtų dantį ant Rytų valstybių, bet dėl to, kad jis stengiasi apsaugoti kiek įmanoma didesnį regioną.

Anksčiau minėta Slovakija yra puikus pavyzdys, rodantis, kaip ES politinė galia kenkia mažesnėms ekonomikoms. Slovakija į euro zoną įstojo per krizę – 2009-aisiais, tačiau jos ekonomikos augimo ir kritimo ciklas nebuvo suderintas su  kitų euro zonos valstybių ciklu dėl unikalios bendro vidaus produkto sudėties – didesnės žemės ūkio ir pramonės dalies ir mažesnio paslaugų sektoriaus. Atvirai kalbant, naivu manyti, kad Europos  Centriniam bankui gali rūpėti ES narė, kurios BVP sudaro maždaug vieną procentą euro zonos BVP. […]

Kur esame?

Atsitiktinis Morawieckiʼo komentaras turėtų būti suprastas daugiau kaip pastanga pakelti Lenkijos reputaciją Vakarų akyse. Artimiausiu metu Lenkija euro neįves. Lenkai nori išlaikyti savo nacionalinę valiutą, nes taip galima būti labiau nepriklausomiems formuojant savo politiką. Tai kilnus tikslas.

Vertėtų paklausti, ar Europos valiutinė politika, kuri, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, gali apversti daugelio šalių gyvenimą, yra etiška, ar euro zona nekelia pavojaus kai kurioms valstybėms. Taip pat turėtume paklausti, ar Frankfurtas nenori ko nors daugiau nei vien ekonominio bendradarbiavimo. Jeigu euras yra tik masalas, siekiant primesti politinius viršnacionalinio valdymo aspektus, kurių reikia „dar glaudesnei ES būčiai“, tada nėra gerai.

Deja, politinės integracijos, taikos ir paklusnumo nenupirksi net mokėdamas eurais.

Marcinas Chmielowskis yra Lenkijos fondo „Fundacja Wolności I Przedsiębiorczości“ (Laisvės ir verslumo fondas, lenk.) viceprezidentas.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close