Romualdas Povilaitis: laukia nykūs Seimo rinkimai?

Dr. Romualdas Povilaitis

Dr. Romualdas Povilaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiandien Lietuvos politikoje, atrodo, štilis – visų dėmesys nukrypo į koronaviruso grėsmę. Tačiau politika turi savo prigimtį, ir rinkimų metais ramybė ilgai nesitęs. Partijų elitas galvoja kaip išlikti ir įsitvirtinti valdžioje ir, pasitaikius galimybei, panaudos net viruso baimę savo tikslui pasiekti.

Politinio piaro triukų šį rinkimų sezoną turbūt matysime daug. Pirmiausiai dėl skausmingai nykaus lietuviškos politikos turinio. Ką naujo rinkėjams pasakys G. Landsbergis, E. Gentvilas, G. Paluckas, V. Uspaskichas ar G. Kirkilas? Politikos arenoje jie liks – abejojama vien dėl G. Kirkilo partijos ateities – tik kiek žmonių patikės jų vykdoma politika?

LVŽS politinis eksperimentas prieš ketverius metus startavo itin sėkmingai – tačiau „viščiukus skaičiuoja rudenį“. Valdantieji, panašu, įstrigo ketinimų ir pažadų etape supykdę laukusius realių, esminių permainų. Jų rinkėjus dabar tikisi pavilioti trečiaplaniai politiniai dariniai.

Improvizacijų pakankamai daug. Mėgina burtis nauja, nežinomo „ūkininko“ partija – kartu su žinomu buvusiu, o gal ir esamu Respublikonų partijos šeimininku. Į politinę areną žengia „Trijų muškietininkų“ (panašumas į „muštas kortas“ atsitiktinis) aljansas, pajaunėjusi pensininkų partija ir kitos.

Neoliberalus pragmatizmas, vis labiau plintantis didžiųjų partijų ideologijose ir, ypač praktinėje jų lyderių veikloje, dalį politikų paskatino grįžti prie krikščioniškosios demokratijos ar tautiškumo vertybių. Kai ką nuoširdžiai, o kai ką, tikriausiai, dėl populiarumo.

Taip politinį vakuumą stengiasi užpildyti visiškai naujos politinės jėgos (nors žodis „jėgos“ joms nelabai tinka). Naujadarų lyderiai, deja, nelabai „švieži“. Dažnas (M. Puidokas, A. Juozaitis. R. Dagys ir kt.) taip dažnai keitė draugus ir vėliavas, kad prarado savo politinį veidą. Šiame kontekste ko gero tik V. Radžvilas išliko nuoseklus ir ištikimas savo idėjoms.

Akivaizdu, kad naivūs mėginimai politinius naujadarus sutelkti į vieningą „antisisteminį“ valdančio elito antipodą, jau palaidoti. O atskirai paimti jie, bent kol kas, per silpni. Taigi rudenį rinksimės iš daugybės partijų, bet gilesnių takoskyrų tarp pagrindinių pretendentų į valdžią, ar „nesisteminio iššūkio“ nesulauksime.

Todėl nenuostabu, kad kone visi politiniai lyderiai, net ir didžiųjų partijų vadovai, garsiai kalba apie galimas tarpusavio koalicijas. Mažai svarbu su kuo – nes šiandien mums gerai žinomų partijų vedliai panašūs, tarsi klonuoti. Pavyzdžiui „globaliai mąstantis“ partinis elitas, atrodo, naiviai tiki, o gal apsimeta, kad ES krizė ir Brexitas tarsi kruša vasarą. Nemaloni, bet kažkaip praeis.

Toks partijų diskusijos esminiais klausimais trūkumas yra pavojingas. Kas paneigtų, jog dalis „nesisteminių“ politikų džiugiai trina rankas linkėdami, kad ES greičiau ištiktų galas ir išsipildytų didžiosios Rytų kaimynės troškimai? Tarp bent kiek save gerbiančių politikų taip kalbančių negirdėti, tačiau vargu ar jų tikrai nesama. Didžiųjų partijų negebėjimas formuluoti alternatyvos neįtikinančiam neolioberalizmo projektui – tarsi vanduo ant tokių piktybinių darinių malūno.

Šiandien Lietuvos politikoje štilis. Tačiau, jam pasibaigus, vėjas greičiausiai nebus gaivus.

Dr. Romualdas Povilaitis yra politologas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorius, taip pat VDU Žemės ūkio akademijos profsąjungos pirmininkas.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close