Norite, kad vaikai būtų laimingi? Leiskite jiems šėlioti su tėčiu

 | Bethany Mandel

Kai mūsų vaikai lipa, šokinėja ar kaip kitaip kankina mano vyrą, juokiuosi ir galvoju: Geriau tave nei mane.“ Kai jo nėra namuose, mano jauniausiasis dažnai mėgina taip pat pašėlti su manimi, bet aš jam atsakau: „Atsiprašau, mažiau, tai – tėtės darbas. Mamytė taip nežaidžia.“

Kadangi pati augau be tėvo, jaučiuosi be galo dėkinga, kad mano vaikai ne tik gyvena su tėčiu, bet dar ir gali džiaugtis, kad jis – pats nuostabiausias. Nors mano mama dažnai sakydavo, kad vaidino abiejų – motinos ir tėvo – vaidmenis, net ir jaunystėje man buvo absoliučiai aišku, jog toks žygdarbis neįmanomas net ir tokiai be galo šauniai moteriai kaip mano mama.

Praėjusią savaitę naujienų skyrelyje radau 2011-aisiais atlikto tyrimo duomenis (tada dar neturėjau vaikų ir į tokias istorijas nekreipiau dėmesio), ir ta informacija tik patvirtino tai, ką seniai įtariau. ABC News pranešė: „Kaip teigiama Australijos mokslininkų studijoje, ankstyvame vaikų raidos etape  mažyliams labai svarbu dūkti su tėčiais. „Tėvų ir jų mažylių peštynės yra vaikų raidos dalis, formuojanti jų smegenis taip, kad vaikai ugdytų gebėjimą valdyti emocijas, mąstymą ir fizinę veiklą“, – teigė [Richardas]  Fletcheris, [Australijos Niukaslo universiteto Tėvų ir šeimų tyrimo programos vadovas].

Tyrėjai mano, jog svarbiausias tokio žaidimo aspektas – vaiko pajaustas pergalės džiaugsmas „nugalėjus“ stipresnį suaugusįjį; taip ugdomas pasitikėjimas savimi ir mokomasi susikaupti. Tačiau tėvai, nepasiduodantys vaikams, taip pat jiems gali paaiškinti gyvenimo pamoką, kad laimėti ne visada pavyksta. Stipraus suaugusiojo pastanga suvaldyti savo jėgą taip pat padeda kurti pasitikėjimą tarp tėvo ir vaiko.“

Paskutinių dviejų kartų gyvenamuoju metu ryškiai išaugo vienišų motinų skaičius; vaikų, augančių nepilnose šeimose, dalis patrigubėjo nuo vienženklio skaičiaus pašokusi iki ketvirtadalio visų Amerikos vaikų. Užduotis vienai užauginti vaiką neapsakomai sunki, o alternatyva (nepaleisti vaikelio į pasaulį nutraukus nėštumą) nesuskaičiuojamą daugybę kartų blogesnė nei vaiką auginanti vieniša motina. Pritarti vienišos motinos atliekamam didžiuliam darbui ar mąstyti apie tai, jog vis dėlto tėvo vaidmuo šeimoje yra labai svarbus ir vertingas? Kaip visa tai pasverti?

Vis dėlto pasverti reikia. Mūsų visuomenė tėvus pavertė juokdariais; dabar jie – tarsi dideli vaikai, kuriuos reikia auginti kartu su mažaisiais. Žiniasklaida dažnai piešia tėvus kaip idiotus, kurie tik trukdo auginti vaikus, o ne praturtina mažylių gyvenimą. Nepaisant mūsų kultūros pastangų įtikinti, jog yra kitaip, vyrai ir moterys sukurti skirtingi, todėl kiekvienoje gyvenimo srityje, ypač auklėjant vaikus, vaidina skirtingus vaidmenis. Kaip paliudytų bet kuri pilna šeima, auginanti abiejų lyčių vaikus, santykiai tarp tėvo ir sūnaus ir tėvo ir dukters (ką jau kalbėti apie motiną ir dukrą ar motiną ir sūnų) yra unikalūs ir vertingi ne tik patiems individams, bet ir šeimos kaip visumos gyvavimui.

Deja, dabar daugiau vaikų nei bet kada gyvena šeimose, kuriose po tuo pačiu stogu ar kur kitur nėra tėvo. Kad būtų suvaldytas betėvystės potvynis, labai svarbu, jog tie vyrai suprastų savo svarbą, jog mūsų kultūra tą svarbą įtvirtintų; ir visai nesvarbu, kad tėvai su savo vaikais užsiiminės, sakytum, visai nereikšmingais dalykais – siaus ir dūks. Vaikų gyvenime vyriškos lyties suaugusieji reikalingi kasdien, o ne kaip svečiai, apsilankantys ypatingomis progomis. Šiurkštus tėvų žaidimas yra ne menkiau svarbus ni švelni moterų globa.

Kad įvertintume vyrų indėlį į vaikų gyvenimą, mums tikrai nereikia mokslininkų patvirtinimo, bet dabar, kai tokius patvirtinimus turime, liaukimės apsimetinėję, kad vaikams nereikia motinų ir tėvų; šeimose be abiejų tėvų nėra kritikos komponento, būtino vaiko vystymuisi. Garsiai kalbėdami apie šį faktą tikriausiai nesugrąžinsime į vaikų gyvenimą vyrų, bet gal pakeisime nepilnų šeimų tendenciją, gal paskatinsime vyrus labiau bendrauti su savo vaikais, o vienišas motinas, auginančias vaikus be tėvų, padrąsinsime tuos tėvus surasti.

Bethany Mandel yra amerikietė autorė ir politikos bei kultūros komentatorė, rašanti portalams „The Federalist“, „The Jewish Daily Forward“.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close