Kurios rūšys išgyvens šeštąjį „masinį išnykimą“?

Luke‘as Strotz‘as | The Conversation

Nors sakoma, kad neišvengiami yra tik mirtis ir mokesčiai, apsukrus buhalteris ko gero galėtų palengvinti jūsų mokesčių naštą. Tačiau mirties išvengti nepadės jokie triukai.  Gyvenimo pabaiga neišvengiama.  Beje, rūšims – taip pat kaip ir individams. Apskaičiuota, kad 99,99 proc. kada nors žemėje gyvenusių rūšių yra išnykusios. Visos šiandien egzistuojančios rūšys, įskaitant žmones, taip pat neišvengiamai išnyks.

Paleontologai, tokie kaip aš, žino, kad Žemės istorijoje būta laikotarpių, kai greitai išnykdavo didžiulis skaičius rūšių. Mokslininkai nustatė per pastaruosius pusę milijardo metų įvykus penkis masinius išnykimus, kai nustojo gyvuoti daugiau nei trys ketvirtadaliai planetos rūšių. Deja, per pastarąjį šimtmetį sparčiai nykstant rūšių įvairovei, mes gavome progą iš arti pamatyti kaip toks išnykimas atrodo.

Šaltinis: cosmosmagaczine.com

Vis dėlto, kokie veiksniai daro vieną ar kitą rūšį daugiau ar mažiau pažeidžiamą? Skirtingų ​​gyvūnų grupių išnykimo tempai laikui bėgant akivaizdžiai skiriasi. Vadinasi ne visos rūšys yra vienodai jautrios. Mokslininkai geba tiksliai užfiksuoti rūšies išnykimą, bet jį sukeliančių procesų nustatymas pasirodė esąs šiek tiek kietesnis riešutėlis. […]

Mes tikrai žinome, kad temperatūros pokyčiai yra vienas iš svarbių gyvybės išnykimo veiksnių. Beveik kiekvienas pasaulinės temperatūros kilimas ar kritimas Žemės istorijoje lėmė ištisų organizmų rūšių išnykimą.  Taip pat labai svarbus – rūšies gyvenamos geografinės teritorijos dydis. Plačiai paplitusios rūšys yra mažiau pažeidžiamos nei tos, kurios užima nedidelį plotą.

Taip pat išnykimą gali sukelti atsitiktiniai reiškiniai. Ko gero žinomiausias tokio išnykimo pavyzdys – meteorito smūgis Kreidos periodo metu pražudęs maždaug 75 proc. gyvybės Žemėje, įskaitant ir neskraidančius dinozaurus. Dėl tokios atsitiktinio išnykimo galimybės kartais sakoma, kad „laimingiausiųjų išlikimas“ taikliau apibūdina gyvybės istoriją, nei „geriausiai prisitaikiusių išlikimas“.

Visai neseniai su kolegomis nustatėme fiziologinį išnykimo veiksnį: parodėme, kad tiek fosilinių, tiek gyvų moliuskų išnykimo tikimybę lemia jų metabolizmas, arba medžiagų apykaitos sparta. Metabolizmas yra vidutinis individo energijos suvartojimas.  Moliuskų rūšys, turinčios spartesnę medžiagų apykaitą, išnyksta dažniau nei tos, kurių metabolizmas žemesnis.

Medžiagų apykaita susijusi su daugybe individo savybių, tokių kaip augimo ir brendimo tempas, gyvenimo trukmė ir populiacijos dydis […] Taigi, perfrazuojant metaforą, kad „išlieka geriausiai prisitaikę“, galima pasakyti, kad bent kartais „išlieka tingiausieji“.

Skaityti visą tekstą (anglų k.)

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close