Kultūrinio klimato kaita ir religijos ateitis

 | Rabinas Jonathanas Sacksas

Vyriausiasis JK rabinas emeritas Jonathanas Sacksas. Foto: Core 18

Gyvename įdomiais laikais. Kartais man atrodo, kad pasaulis taip pamišo, jog jam aibūdinti geriausiai tiktų nuostabi Woodyʼo Alleno pastaba: „Dabar žmonija atsidūrusi sunkiausioje kryžkelėje per visą istoriją. Vienas kelias veda į nusivylimą ir visišką neviltį, kitas – į neabejotiną baigtį. Melskimės, kad mums pakaktų išminties teisingai pasirinkti.“ Tikrai, štai taip kartais ir atrodo.

Arba kartais norisi prisiminti man labiausiai patinkantį žydišką pasakymą: „Nerimauti galima pradėti dabar. Smulkiau bus pranešta vėliau.“ Nes mes iš tikrųjų patiriame vieną iš pačių sudėtingiausių revoliucijų per visą žmonijos istoriją. Tai interneto sukeltų politinių, ekonominių ir visuomeninių pokyčių metas, tai didžiausia ir lemtingiausia revoliucija nuo XV a., kai Vakaruose buvo išrasta spausdinimo mašina. Viską galiu apibendrinti viena fraze „kultūrinio klimato kaita“.

Nerimaujame dėl fizinio klimato kaitos, dėl to, kad tokia kaita ne tik nulems šiltesnius orus, bet ir išprovokuos ekstremalesnius gamtos reiškinius; tas pats nutiks ir keičiantis klutūriniam klimatui. Teks patirti ne tik didžiules karščio bangas, bet kartais ir speigą, vėjus ir liūtis. Keturis amžius Vakaruose dominavęs senasis modelis suiro, o naujasis dar nesukurtas, tačiau mūsų dvasinei patirčiai – mūsiškiam ozono sluoksniui – jau stipriai pakenkta. Rezultatas – revoliucija, kilusi aiškinantis religijos vaidmenį visuomenėje, ir plintanti įvairiomis kryptimis.

Vertėtų kalbėti ne apie religingumo laipsnį, nes iš tikrųjų tasai laipsnis ir didėja, ir mažėja vienu metu – daugybė žmonių darosi religingesni, daugybė žmonių darosi mažiau religingi. Rezultatas – daugybė audrų Vakaruose ir dar daugiau jų kitur, Viduriniuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Noriu paaiškinti, kodėl, mano manymu, taip įvyko, ir ką mes galėtume padaryti, kad išgelbėtume planetą nuo kultūrinės klimato kaitos.

Kas atsitiko: sekuliarizacija, vakarietiškėjimas, prisitaikymas

Taigi pirmiausia leiskite man paanalizuoti, kas atsitiko. Paprasčiausias į galvą šaunantis atsakymas – nuo XVII ar XVIII a. Vakarai buvo sukūrę tris didžiuosius pasakojimus. Šiandieną jie visi sunykę. Štai tie trys didieji pasakojimai; pirmasis – pasaulis vis labiau pasaulietiškėja. Antrasis – pasaulis vis labiau vakarietiškėja. Trečiasis – kad išsilaikytų moderniame pasaulyje, bet kokia religija turi taikytis prie visuomenės. Religija turi plaukti palei srovę. Visi šie trys pasakojimai gyvavo keturis amžius. Tačiau šiandieną jie visi bliūkšta.

Paanalizuokime kiekvieną atskirai. Pasaulietiškėjimo tezė veikė keturis amžius. Ji turėjo keturias dimensijas – po vieną kiekvienam amžiui. XVII a. pasaulietiškėjimas buvo siejamas su žiniomis. Mokslo pasaulis sulaukė Newtono, filosofija – Descarteso; abu šie mokslininkai nebuvo nei bedieviai, nei nusiteikę prieš religiją. Tiesą sakant, jie buvo labai religingi, tačiau savajam mokslui ieškojo nedoktriniškų pamatų. Tai ir yra Newtono fizikos ir Descarteso filosofijos esmė.

XVIII a. dvi didžiosios revoliucijos – 1789-ųjų Prancūzijoje ir dar anksčiau, 1776-aisiais, Amerikoje – pradėjo pasaulietinti valdžią. XVIII a. pasaulis pirmą kartą išvydo religijos ir valdžios skyrybas arba, kaip buvo sakoma Jungtinėse Valstijose, bažnyčios ir valstybės skyrybas. XIX a. išvydo kultūros pasaulietiškėjimą. Žmonės statė koncertų sales, meno galerijas ir muziejus ir taip patirdavo didingumą nebūtinai eidami į maldos namus. Salės, galerijos ir muziejai atstojo bažnyčią.

XX a., pradedant septintuoju dešimtmečiu, susidūrė su moralės sekuliarizacija – Vakarai atitrūko nuo tradicinės judėjiškos-krikščioniškos etikos, ypač gyvenimo šventumo ir santuokos šventumo atžvilgiu. Taigi keturi pasaulietiškėjimo šimtmečiai leido mums tikėtis, kad šis procesas tęsis, tačiau jis nesitęsia, nes matome, kad XXI a. pasaulis darosi religingesnis – bent jau Viduriniuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Azijoje. Pradėjome desekuliarizacijos amžių.

Antrasis metapasakojimas – vakarietiškėjimas. Sakoma, kad bet kuri šalis, norinti žengti į modernų pasaulį, turi tapti vakarietiška. Ir šitai ištisus šimtmečius buvo tiesa, tačiau šiandien – jau nebe, nes matome, kaip staiga su visu įkarščiu grįžta modernybės amžiaus užgožtos keturios  labai senos civilizacijos. Taip sakydamas turiu omenyje Kiniją, Indiją, Rusiją ir islamą – tiek sunitus Saudo Arabijoje, tiek šiitus Irane. Visos šios kultūros tiki, kad rytojus priklauso joms, o ne Vakarams. Štai toks tasai antrasis didysis pasakojimas – vakarietiškėjimas.

Trečiasis buvo prisitaikymas – norėdama išlikti moderniame pasaulyje religija turi prisitaikyti ir įtikti platesnei visuomenei. Šiandieną viskas yra atvirkščiai. Pastaruosius penkiasdešimt metų greičiau augo konservatyvios bažnyčios, ortodoksų ir ultraortodoksų sinagogos, o ne liberalios bažnyčios. Islame klesti radikaliosios islamizmo formos; nuosaikesnės formos menksta. Taigi visais minėtais atvejais matome tai, ko nematėme keturis amžius – religijai nereikia taikstytis, dabar religija atstoja rezistenciją. Religija nesistengia taikiai gyventi su pasauliu; religija prieštarauja pasauliui, meta pasauliui iššūkį ar, paprasčiausiai, traukiasi iš pasaulio. Kalba sukasi ne apie smulkius pokyčius. Pusė pasaulio žmonių tampa menkiau religingi. Pusė pasaulio žmonių tampa religingesni, ir įtampa tarp šių grupių didėja sulig kiekviena diena. Tai ir yra kultūrinio klimato kaita, ir Vakarams ši kaita – svarbiausias įvykis nuo didžiųjų religinių XVI ir XVII a. karų.

Vienas atsakas – traukimasis į uždaras bendruomenes 

Antras klausimas, kurį norėčiau pateikti, – kodėl taip nutiko. Ir dabar norėčiau pakalbėti apie du ypatingus pranašus, kurie numanė, kad taip ir bus, kai niekas kitas nė nenutuokė. Vienas iš jų – Alasdairas MacIntyreʼas, didis filosofas, buvęs marksistas, o dabar – katalikas. 1981-aisiais Alasdairas MacIntyreʼas išleido vieną iš svarbiausių XX a. knygų After Virtue („Anapus vertybių“). Man ir daugeliui kitų ši knyga kone pakeitė gyvenimą. Svarbiausias knygos teiginys – Šviečiamojo amžiaus pastanga – Šviečiamojo amžiaus projektas – įtvirtinti moralę ant racionalumo pamatų iš tikrųjų žlugo. Jis sakė, jog dabar mes žengiame į  naują tamsos amžių, arba, jo žodžiais tariant, net negalima sakyti, kad barbarai prie slenksčio; iš tikrųjų tie barbarai mus jau kuris laikas valdo. Jo manymu, mums liko vienintelis kelias – burtis į uždaras bendruomenes ir elgtis taip, kaip šeštame amžiuje elgėsi Šventasis Benediktas – statyti vienuolynus.

Šiais metais šitai visiems tapo žinoma kaip „Benedikto pasirinkimas“. Kai kas iš jūsų bus matęs ar skaitęs taip pavadintą Rodo Dreherio knygą; ir kiti katalikai, tokie kaip Charlesas Chaputas, yra apie tai rašę. Jo knyga pavadinta Strangers in a Strange Land („Svetimi svetimoje žemėje“). Alasdairas MacIntyreʼas jau 1981-aisiais numatė, jog taip nutiks. Antrasis numatęs apie tai kalbėjo dar šešiolika metų anksčiau; jis – dabar jau velionis didis rabinas Josephas Soloveitchikas. (Alasdairas MacIntyreʼas gyvas, ir mes jam linkim geros sveikatos arba, kaip mes, žydai, sakome, „Gyvenk iki šimto dvidešimties.“ Nors mano močiutė, mano bubbe, visiems linkėdavo sulaukti 120-ties ir trijų mėnesių. Jos visi klausinėdamo: „O kam dar tie trys mėnesiai?“ „Nenoriu, kad staiga numirtumėte“, – atsakydavo ji.) 1965-aisiais rabinas Soloveitchikas išleido knygą, pavadintą The Lonely Man of Faith („Vienišas tikintis žmogus“). Jis teigė, kad du pasakojimai apie sukūrimą, išdėstyti „Pradžios knygoje 1“ ir „Pradžios knygoje 2“, yra ne tik skirtingi dokumentai, bet ir dvi skirtingos žmogaus situacijos dimensijos.

„Pradžios knygoje 1“ žmonėms, sukurtiems pagal Dievo paveikslą, buvo pasakyta „pripildyti žemę ir ją valdyti“. Tokį žmogų jis pavadino „didingu žmogumi“, mes visa tai pavadintume pasaulietiška žmonija, dominuojančia natūra. „Pradžios knygoje 2“ žmonės sukuriami iš žemės dulkių, kurioms Dievas įkvepia gyvybę. Žmonės apgyvendinami Rojaus Sode ne tam, kad jį pripildytų ir valdytų, bet kad jį saugotų ir gintų, ir tokį žmogų rabinas Soloveitchikas pavadino „pasižadėjusiu žmogumi“. Taigi, sakė jis, abu žmonės visada mumyse gyvi; visada juntame pasaulietišką poreikį dominuoti ir valdyti gamtą ir religinį poreikį žvelgti į gamtą su pagarbia baime.

Visi yra skaitę tą The Lonely Man of Faith ištrauką ir visi manė, kad rabinas Soloveitchikas yra vadinamasis modernus žydas ortodoksas. Visi kalbėjo – gerai parašyta. Bet visada būtinai perskaitykite ir paskutinį kiekvienos knygos skyrių. Žmonės jį suprato absoliučiai klaidingai, nes paskutiniame skyriuje jis pasakė, jog iki šiol šie du elementai visada buvo kiekvieno iš mūsų dalis, ir mes dėl to grūmėmės. Tačiau šiandieną, rašė jis, didingasis pasaulietiškas žmogus iš „Pradžios knygos 1“ tapo toks galingas, toks dominuojantis, kad „Pradžios knygos 2“ pasižadėjęs dvasingasis žmogus tiesiog nebeįstengia varžytis. Todėl norėdami išsaugoti savąjį dvasingumą turime gręžtis nuo pasaulio. Štai toks žydiškas pasakojimas, pateiktas šešiolika metų anksčiau nei Alasdairo MacIntyreʼo tiesos. Žydai taip nepasakytų, bet tai ir yra žydiškas Benedikto pasirinkimo analogas – jeigu nori išlaikyti tikėjimą, gręžkis nuo pasaulio. Jiedu buvo tikri pranašai, nes jau seniai nujautė, kas mūsų laukia.

Kas netikėjimo amžiuje nutinka šeimai, bendruomenei ir visuomenei?

Dabar minutėlei pakeisiu toną, nes štai ką prisiminiau. Prisiminiau vieną epizodą iš Holivudo filmo, kai filmo veikėjas nori iš vieno automobilio įsigauti į kitą. Jis išsirango iš automobilio, ranka įsikimba į kitą mašiną ir pro langą įkiša galvą. Galva kitame automobilyje, o kojos – pirmajame; abu automobiliai važiuoja lygiagrečiai. Staiga viduryje kelio  atsiranda salelė, ir abiems automobiliams reikia ją aplenkti iš abiejų pusių. Tas pats nutinka ir religijai konkrečioje visuomenėje. Beveik visą laiką galėjome gyventi kojas įmerkę visuomenėje, o galvą panardinę religijoje arba atvirkščiai. Tačiau šiandien du automobiliai skiriasi – suka kas sau. Jie jau nebegali važiuoti lygiagrečiai. Tiedu balsai mums jau seniai pasakė, kad taip nutiks, ir aš šitai pavadinčiau kultūrine klimato kaita, kuomet religija ir visuomenė  suka priešingais keliais.

Dabar norėčiau paklausti paprasto klausimo – kaip mus šitai veikia šiuolaikiniame pasaulyje? Atsakymas slypi trijose lygmenyse; pirmasis – šeima, antrasis – bendruomenė, trečiasis – visuomenė. Kas nutiks šeimai, bendruomenei ir visuomenei, kai Vakarai praras tikėjimą, religinį tikėjimą?

Šeima: reprodukcijos savižudybė

Pirmasis lygmuo – šeima. Esu tikras, jog žinote, kad Anglijoje kai kas įsivaizduoja Dievą kaip senuką su žila barzda, kurio vardas – Charlesas Darwinas. Jis – ateistų šventasis globėjas. Didžioji kultūrinės klimato kaitos ironija yra tai, kad jeigu Charlesas Darwinas šiandien būtų gyvas, jis būtų vienas iš aistringiausių religijos gynėjų, o ne jos priešininkų. Kaip taip gali būti? Jeigu jau kalbame apie Darwiną ir natūralią atranką, kaip patikrinti, kiek individas tinkamas adaptuotis? Atsakymas – reprodukcinė sėkmė. Galimybė savo genus perduoti kitai kartai. Darwinui tai ir buvo tinkamumo požymis. Šiandien pasaulietiškiausias Žemės rutulio regionas – Europa. Ji tiesiog įspūdingai negeba perduoti savo genų kitai kartai. Kad žmonių skaičius išliktų stabilus, gimstamumo rodiklis turėtų būti 2,1 vaiko kiekvienai populiacijos moteriai. Jeigu kiekviena moteris pagimdo štai po tiek vaikų, žmonių skaičius išlieka stabilus, žmonija nedidėja. Metų metus prie šio 2,1 rodiklio nepavyko pasistūmėti jokiai Europos šaliai. Europoje šis rodiklis svyruoja tarp 1,8 ir 1,3, kai kuriose šalyse jis nukritęs iki 1,2, o pats žemiausias – Vokietijoje.

Taip yra ne tik Europoje, kur prasta gimstamumo situacija nesikeičia jau du ar tris dešimtmečius. Tokie dalykai dedasi net Jungtinėse Valstijose – Sveikatos statistikos nacionalinio centro neseniai pateikti skaičiai parodė, jog tokio žemo gimstamumo rodiklio JAV dar niekada nėra buvę. Jungtinės Valstijos dar nepasiekė Europos skaičių, bet jau pradėjo judėti ta kryptimi. JAV sparčiausiai auganti religinė kategorija yra vadinamieji „jokie“, jauni žmonės, kuriems nereikia „jokio tikėjimo“. Kodėl taip yra? Kodėl religija veikia gimstamumo rodiklius? Na, išties žavinga… Žmonės sako, kad gyvenime galima pasiekti pilnatvę tik tada, kai tampama tėvais, jeigu apskritai pavyksta sulaukti tokios privilegijos. Bet ar žinojote, kad vaikų turintys žmonės augindami ir auklėdami vaikus jaučiasi mažiau laimingi už tuos, kurie jų neturi? Paradoksas, nes, kaip sako žydai, „kas apsunkintų gyvenimą, jeigu ne vaikai?“

Kad susilauktum vaikų ir juos užaugintum, reikia didžiulės laiko, pinigų, pastangų ir energijos aukos. Religingiems žmonėms aukos samprata aiški. Mes ja ir gyvename. Tai ir yra mūsų gyvenimo dalis. Tačiau pasaulietiškos, vartotojiškos individualistų kultūros žmonėms daug sunkiau gyventi aukojantis. Niekas tokioje kultūroje neprovokuoja aukotis, todėl, pažvelgus istoriškai, aiškėja, kodėl kultūrai imant prarasti tikėjimą pradeda mažėti gimstamumas. Taip yra ne tik dabar. Taip būdavo ir anksčiau, jei peržvelgsime istoriją. Taip nutiko ir Senovės Graikijoje antrame amžiuje prieš mūsų erą. Taip nutiko ir Senovės Romoje. Taip nutiko ir renesansinėje Italijoje. Tyrimus atlikę žmonės sako, jog nėra buvę tokio atvejo, kad pasaulietiškai visuomenei būtų pavykę išlaikyti įprastus gimstamumo rodiklius. Visais amžiais visos pasaulietinės visuomenės pasiblogindavo demografinę padėtį. Taigi XXI amžius bus religingesnis už XX amžių net ir tada, jeigu nė vienas žmogus iš netikinčio netaps tikinčiu. Taip nutiks dėl paprastos priežasties: šiandien visame pasaulyje aiški tendencija – kuo esi religingesnis, tuo daugiau turi vaikų.

Šis demografijos faktas galioja visam pasauliui. Beje, jis ir paaiškina, kodėl pastarąjį dešimtmetį viesulu Europą užgriuvusi imigracija tokia didžiulė, kodėl imigrantų srautai dabar didesni nei bet kada anksčiau. Europa priėmė imigrantus ne todėl, kad tapo dosnesnė nei bet kada anksčiau, bet todėl, kad Europoje gimsta mažiau žonių nei anksčiau. Imigracija – vienintelis būdas, galintis padėti Europai pasipriešinti žmonių mažėjimui ir populiacijos senėjimui. Europa žus, nes nebuvo atidi. Ji ne taip perskaitė Charlesą Darwiną, priėmė jį kaip ateistų šventąjį globėją ir nesugebėjo suvokti, jog iš tikrųjų jis buvo reprodukcinės sėkmės pranašas, jog jam pakako tikėjimo pakviesti į šį pasaulį vaikelį. Štai kaip religija, tiksliau, religijos netektis, mažina šeimas.

Bendruomenė: 1. Žaidžiu kėgliais vienas

O dabar – apie visuomenę. Dar šiek tiek norėčiau pakalbėti apie Darwiną. Mąstydamas apie savo paties teoriją Darwinas iškėlė vieną problemą. Jis buvo labai sąžiningas ir pripažino, kad jo teorijoje galima įžvelgti vieną probleminį klausimą. Ir šis klausimas kėlė grėsmę  visam natūralios atrankos principui.

Darwino dvejones geriausiai galėčiau paaiškinti pasitelkęs filmą The Imitation Game („Vaizduotės žaidimas“) apie Alaną Turingą ir apie tai, kaip karo metu jis perprato vokiečių kodus. Turingą vaidina  Benedictas Cumberbatchas; filme vaidina ir Keira Knightley. Vienu metu ji prašo Turingą papasakoti anekdotą, o šitai jam sekasi taip pat prastai, kaip ir man. Jo pasakojamas anekdotas yra apie du džiunglių tyrinėtojus. Staiga jie išgirsta riaumojantį liūtą. Pirmas tyrinėtojas bėga ieškoti vietos, kur jiedu abu galėtų pasislėpti. Antrasis aunasi sportinius batelius. Pirmasis sako antrajam: „Tu išprotėjai. Juk negali bėgti greičiau už liūtą.“ Antrasis atsako: „Man ir nereikia bėgti greičiau už liūtą. Man pakaks bėgti greičiau už tave.“ Štai jums klasikinė įtampa tarp altruisto, norinčio išgelbėti abu, ir natūraliosios atrankos atstovo, paprasčiausiai norinčio išsigelbėti. Taigi kurį iš jų liūtas suės? Altruistą.

Darwinas tai žinojo, todėl, pagal jo teoriją, bėgant laikui altruistai turėtų išnykti, nes būtent juos liūtai ir suėda. Tačiau Darwinas suprato, jog kiekvienoje kada nors egzistavusioje žmonių visuomenėje žavimasi altruistais, o ne natūraliosios atrankos išlikėliais. Ir šitai grasino sugriauti visą jo teoriją. Vis dėlto galiausiai jis sugalvojo atsakymą ir jį užrašė gerokai vėliau išleistoje knygoje The Descent of Man („Žmogaus kilmė“). Dabar šiandienos kalba apibendrinsiu, ką jis ten sakė. Pasaulis dar nieko nežinojo apie genus, bet iš tikrųjų jis sakė, jog kiekvienas turime savus genus, todėl esame individualybės, tačiau išlikti galime tik būdami grupėse. Bet kad išliktų grupė, jos nariai turi būti altruistai. Grupėje turi būti žmonių, kuriems grupės interesai yra svarbesni už asmeninius jų interesus.

Štai kaip Darwinas išsprendė kilusį klausimą. Kad sukurtume grupes, mums reikia altruizmo, o be grupių neišliktume. Ši tema išties įdomi, ir nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio ja labai domisi įvairios disciplinos – evoliucinė psichologija, ekonomika ir sociologija. Ši tema aktuali ir lošimo teorijai, ir dar vienai nuostabiai situacijai, tinkamai paminėti labai trokštant baigti užmegztą pokalbį, vadinamajai kalinio dilemai. Šiaip ar taip, žmonės šį reiškinį vadina įvairiai. Biologai jį vadina abipusiu altruizmu, sociologai – pasitikėjimu, ekonomistai – socialiniu kapitalu, kai visuomenėje daug vienas kitam padedančių altruistų. Tokia visuomenė turtinga socialinio kapitalo. Kai visuomenėje daug dažniausiai apie save galvojančių individų, socialinis kapitalas prastas. Klasikinę studiją apie socialinį kapitalą mūsų laikais parašė didis Harvardo sociologas Robertas Putnamas. Jis garsus savo įžvalga, jog Amerikoje daugiau žmonių nei bet kada susidomi kėgliais, bet vis mažiau buriasi į komandas ar lygas. Savo knygą jis pavadino Bowling Alone („Žaidžiu kėgliais vienas“). Toks žaidimas jam atrodo tarsi individualistinės visuomenės simbolis – visuomenės, turtingos individualaus gyvenimo, bet stokojančios socialinio kapitalo. Kitaip tariant, tokioje visuomenėje trūksta altruizmo. Tačiau Putnamas, kaip Darwinas, labai sąžiningas ir mąslus mokslininkas, nevengiantis mesti iššūkio savo paties idėjoms.

Bendruomenė: 2. Bažnyčios lankymas ir altruizmas

Taigi 2000-aisiais Putnamas išleido knygą Bowling Alone, o 2010-aisiais – dar vieną puikią knygą American Grace („Amerikietiškas mandagumas“). Šioje knygoje jis rašo: „Amerikoje tikrai yra socialinio kapitalo. Tik kur jo ieškoti? Bažnyčiose, sinagogose, šventyklose, maldos namuose.“ Žmonės, nuolat lankantys sinagogas ar bažnyčias, džiaugiasi dar ir gera sveikata. Vienas JAV atliktas rimtas tyrimas parodė, kad nuolat maldos namus lankantys žmonės savo amžių pailgina septyneriais metais.

Bet tikroji tiesa štai tokia – jei nuolat lankaisi bažnyčioje, sinagogoje ar kitokiuose maldos namuose, labiau tikėtina, kad padėsi nepažįstamajam, pamaitinsi alkaną, priglausi benamį, kam nors rasi darbo, paaukosi labdarai (nesvarbu, ar pasaulietiškiems, ar religiniams tikslams), tapsi savanoriu. Geriausia prielaida tokiam darbui – ne klasė, ne etniškumas ar išsilavinimas. Geriausias rodiklis – ar nuolat lankai maldos namus, ar ne. Robertas Putnamas patobulino šią frazę ir pasakė, jog nesvarbu, ar tu tiki, svarbu, ar eini. Labiau tikėtina, kad nuolat į bažnyčią vaikštantis ateistas bus didesnis altruistas nei tas, kuris nuoširdžiai tiki, bet tiki pats sau. Taigi jeigu esi ateistas, bet atėjai į sinagogą, tikėtina, esi doras žmogus. Sinagogoje būna daug ateistų. Tiesą sakant, vienas jų, dabar jau iškeliavęs ir visų apraudotas didysis filosofas iš Kolumbijos universiteto Sidneyʼus Morgenbesseris, sirgdamas sakė: „Nesuprantu, kodėl Dievas taip ant manęs pyksta tik dėl to, kad Jo netikiu.“

Kitas pavyzdys – kvantinės fizikos specialistas Nielsas Bohras (dar vienas atsimetęs žydas). Kartą Bohrą aplankė draugas ir virš jo lauko durų pamatė pasagą. Svečias jam tarė: „Nielsai, juk tu tikrai tuo netiki?“ Bohras nusišypsojo ir atsakė: „Taip, aišku, kad netikiu. Bet iš tikrųjų pasaga veikia nepaisant to, tiki tu ar netiki.“ Iš esmės tą patį apie religiją sakė ir Robertas Putnamas – ji veikia nepaisant to, tiki tu ar netiki, tol, kol vaikštai į maldos namus. Kitaip tariant, šiuolaikiniame pasaulyje religija yra svarbus bendruomeniškumo šaltinis. Ir šituo tikrai nenustebintum vieno iš didžiausių visų laikų Amerikos rašytojų Alexiso de Tocquevilleʼio. 1832-aisiais išleidęs pirmą „Demokratijos Amerikoje“ dalį jis pasakė, kad religija padarė Amerikai didžiulę įtaką, nes ji remia šeimų, bendruomenių ar savanoriškų labdaros asociacijų altruizmą. Jis sumanė puikią frazę – „bendravimo menas“, buvimo kartu, susibūrimo menas. Kalbėdamas apie bendrystės svarbą jis sugalvojo dar gražiau – pasakė, kad ėmęsi bendravimo meno „mokomės laisvės“.

Tasai laisvės mokslas – galimybė susiburti į bendruomenes, kad vieni kitiems padėtume. Šiandieną tokio pobūdžio bendruomenės dažniausiai esti religijos lauke. Pateiksiu jaudinantį pavyzdį. 2011-aisiais britų labdaringa medikų organizacija Britanijoje atliko tyrimą. Paaiškėjo, kad eilinis britas nuo 18 iki 30 metų turi po 237 feisbuko draugus. Paklausus, keliais iš jų būtų galima pasikliauti ištikus nelaimei, įprastas atsakymas – dviem. Ketvirtis atsakė, kad vienu, aštuntadalis apklaustųjų – kad nė vienu. Patikėkite, nėra didesnio feisbuko gerbėjo už mane. Manau, kad feisbukas yra fantastiškas, kad jis suburia žmones. Tačiau tarp feisbuko draugo ir tikro bičiulio, su kuriuo susitinki akis į akį, yra skirtumas. Įdomiausia, jog pasirodžius šiam pranešimui prisiminiau tai, kas nutiko mūsų sinagogoje.

Prieš trejus metus, 2008-aisiais, mūsų sinagogoje Londone ėmė lankytis jauna pora su trimis mažais vaikais. Jie išsikėlė iš Niujorko, nes vyriškis ką tik tapo kompanijos „Lehman Brothers“ Europos padalinio vadovu. Praėjus dviems ar trims savaitėms po jų atvykimo, „Lehman Brothers“ nebeliko. Po trejų metų jis atėjo į sinagogą ir ekspromtu pasakė kalbą: „Mano žmona, aš ir mūsų vaikai grįžtame namo trejus metus pragyvenę Britanijoje. Noriu, kad žinotumėte, jog be šios sinagogos ir bičiulių, kurių susiradome, nebūtume išgyvenę šių trejų metų.  Mes jautėmės visai atplėšti nuo savųjų. Neturėjau darbo, neturėjau draugų, nieko, bet šioje sinagogoje visi mums norėjo padėti.“ Tikriausiai esate girdėję panašių istorijų savo bažnyčiose ar maldos namuose. Šiandieną bendruomenės gyvos ir gyvuoja, bet tik religinėje aplinkoje, o pusė Amerikos šiais laikais tokios palaikančios aplinkos neturi.

Štai kodėl miniu du itin nuovokius šiuolaikinius amerikiečius, kurių nuomonę labai gerbiu. Kalbu apie Charlesą Murrayʼų iš politinės dešinės ir Robertą Putnamą iš politinės kairės, kurie padarė tokią pačią išvadą – Murrayʼus 2012-ųjų knygoje Coming Apart („Byrėjimas“), o Putnamas – 2015-ųjų knygoje Our Kids („Mūsų vaikai“). Jiedu abu padarė išvadą, jog, nors pusė Amerikos turi paramą siūlančių bičiulių, turi bendruomenes ir šeimas, kita pusė viso to neturi. Jie teigė, jog Amerika tapo nebe viena šalis, dabar Amerika – dvi šalys. Šiandieną Amerika – skilusi šalis. Taigi praradę tikėjimą pamatysite, kaip mažėja gimstamumas, taip pat pamatysite, kaip žlunga bendruomenės.

Visuomenė: socialinis sandoris negali pakeisti socialinio susitarimo

O dabar – apie trečią lygmenį, apie visuomenę. Kas yra visuomenė? Pastaruosius 50 metų politiniame diskurse dominavo dvi institucijos – rinkos ekonomika ir liberali demokratinė valstybė. Tačiau visuomenė skiriasi nuo rinkos ir valstybės. Visuomenė siejasi su kultūra, bendromis mūsų vertybėmis, su tuo, kaip vieni su kitais elgiamės. Cituojant garsiąją Alexiso de Tocquevilleʼio frazę, visuomenė sietina su „širdies įpročiais“. Visuomenė sietina su bendromis erdvėmis miestuose ar miesteliuose, ir apskritai visuomenė nėra nei rinka, nei valstybė.

Tyrimus atlikę žmonės sako, jod dar nėra buvę taip, kad pasaulietiška visuomenė būtų įstengusi išlaikyti gimstamumo rodiklius. Per šimtmetį kiekviena supasaulietiškėjusi visuomenė pradeda mažėti.

Rinka sietina su produkcija ir turto paskirstymu. Valstybė – su valdžios sukūrimu ir paskirstymu. Visuomenė sietina su santykiais, nepriklausančiais nuo turto ar valdžios. Visuomenė yra tai, kaip mes elgiamės su kitais, su draugais, kaimynais, su nepažįstamaisiais, ir už tai rinka mums neatsilygina, o valstybė neverčia elgtis atitinkamai. XIX ir XX a. Amerikoje ir Britanijoje gyvavo labai stiprios visuomenės – tvirta kolektyvinė tapatybė, visiems priimtinas bendras moralės kodeksas, stiprios savanorių draugijos. Anglams atrodė, jog tai savaime suprantama. XIX a. gyvenęs anglas kartą rašė: „Gimti Anglijoje – tai gyvenimo loterijoje laimėti pagrindinį prizą.“ Tačiau Amerika, sulaukdavusi vis naujų imigrantų bangų, turėjo darbuotis mėgindama išlaikyti tapatumą, visuomenę jungiantį saitą. Tam buvo parinktas žodis, ir tasai žodis labai įdomus. Tai raktinis Amerikos politikos žodis. Tasai žodis – susitarimas.

Apie tai dažnai kalba inauguruojami prezidentai. 1825-aisiais apie tai kalbėjo Johnas Quincyʼs Adamsas, 1889-aisiais – Benjaminas Harrisonas, 1937-aisiais – Franklinas D. Rooseveltas. Taikliausias buvo Lyndonas Johnsonas 1965-aisiais. Paklausykite mažos inauguracijos kalbos ištraukėlės: „Jie, išeiviai, svetimšaliai, atkeliavo čia ir sudarė su šia žeme sutartį, grįstą teisingumu, pasirašytą laisve, sutvirtintą vienybe. Ji buvo pasirašyta tam, kad vieną dieną įkvėptų visai žmonijai viltį, ji ir dabar mus vienija. Jeigu laikysimės to susitarimo, klestėsime.“ Garsiausias amerikietiško susitarimo posakis – tai frazė, kuri galėtų būti kertine amerikietiškos politikos fraze: „Mes, žmonės.“ Tokios frazės niekada neišgirsite Britanijoje, tačiau Amerikos politikoje ši frazė esminė. Toji frazė yra ir kostitucijos įžangoje. Toji frazė buvo Baracko Omamaʼos antrosios inauguracijos kalbos leitmotyvas. Jis ją pavartojo penkis ar šešis kartus. Frazė „mes, žmonės“, kilo iš įsipareigojančio požiūrio į visuomenę, nes ji įkūnija kolektyvinės atsakomybės sampratą – mes visi esame drauge, mes visi vienas už kitą atsakingi. Tai labai reta, labai ypatinga ir išties religinė mintis.

Žinoma, ji atkeliavo iš judaizmo ir krikščionybės. Sutartis – tai esminis tiek hebrajiškos Biblijos, tiek Naujojo Testamento žodis. Jis tapo, sociologo Roberto Bellaho žodžiais tariant, „amerikietiškos pilietinės religijos“ pagrindu. Kadangi Amerika darosi mažiau religinga, žodis „susitarimas“ vartojamas rečiau. Jeigu nebebus susitarimo, teliks socialinis sandoris. Socialinis sandoris – jau kas kita. Socialinis sandoris – tai tarsi kontraktas, kurį sudarote su mechaniku, su stomatologu, su prekybos centru. Jūs sumokate ir gaunate. Sumokate mokesčius ir gaunate valdžios paslaugas. Šalys ginčijasi dėl to, kas turi mažiau mokėti, kas gauna daugiausiai paslaugų, bet kalba sukasi tik apie kontraktą, sandorį. Ne apie susitarimą. Nekalbama apie tai, jog „visi esame vienas už kitą atsakingi“. Jeigu neteksime socialinio susitarimo, mums teliks socialinis sandoris. Atskiri piliečiai vis mažiau ir mažiau darbuosis skatinami kolektyvinės atsakomybės jausmo. Vis daugiau darbų, kuriuos kažkada nudirbdavo šeimos ir bendruomenės, šiandien yra nudirbami valstybės. Tie darbai užkrauti vyriausybės agentūroms. Rezultatas – didesnė valstybė ir vis mažesnė ir mažesnė visuomenė.

Naujienos išties prastos, nes įsigalėjus socialiniam kontraktui kažkas laimi, kažkas pralaimi. Laimėtojai išlošia daug, pralaimėjusieji daug praranda. Nebelieka bendro tapatumo jausmo, o labai dažnai pralaimi tie, kurie negali pasinaudoti pagalbos tinklu. Jie palikti vieni patys, pažeidžiami. Kaip rašo Arlie Hochschild, pusė žmonių jaučiasi esantys „svetimšaliai savo pačių žemėje“.

Tačiau tiesa yra tokia: jeigu nuolat vaikštai į bažnyčią, sinagogą ar kitą maldos vietą, greičiausiai padėsi ko nors stokojančiam nepažįstamajam, pamaitinsi alkstantį, priglausi benamį, surasi kam nors darbą, paaukosi labdarai (nesvarbu, ar pasaulietiškiems, ar religiniams tikslams), tapsi savanoriu.Taigi peržvelgėme visus tris lygmenis. Netenki religijos – pradedi netekti šeimų, valios ir pasiaukojimo auginti vaikus. Imi prarasti stiprias bendruomenes – pradedi netekti susitarimu grįstų visuomenės saitų, visuomenės, kurią atstoja pasakymas „mes, žmonės“. Jeigu aš teisus, sulauksime rimtų pasekmių. Pasirodo, vakarietiška laisvė, gimusi 1640-ųjų revoliucijos metu Anglijoje ir 1775-aisiais Amerikoje, nėra iš anksto numatyta visos žmonijos situacija. Pasirodo, jog tai ypač specifinė konkrečios judėjiškos-krikščioniškos tradicijos išdava. Niekur kitur nerasite lygiai taip pat susiklosčiusios situacijos.

Olandija, aišku, taip pat buvo to susitarimo dalis; ir dar galima paminėti kelias šalis. Minėtos laisvės kilmė puritoniška ir kalvinistinė, paskui ją kiek pakeitė tokios figūros kaip Spinoza Olandijoje, Johnas Lockeʼas Anglijoje, dar vėliau – Jeffersonas ir jo draugai Amerikoje. Tai labai labai specifinė laisvė.

Religija nežus

Dabar norėčiau apibendrinti savo mintis. Gyvename žmonijai labai svarbiu metu, kultūrinio klimato kaitos metu. Jo ženklai (tarsi nusistovėję orai) – progresuojantis pasaulietiškėjimas, progresuojantis vakarietiškėjimas, religijos taikstymasis prie visuomenės – jau nebeatrodo patikimi, nusistovėję orai ima keistis. Žengiame į didžiuosius pasaulio desekuliarizacijos amžius, išgyvename XXI a. formuosiančių nevakarietiškų kultūrų pakilimą. Galutinis rezultatas, kaip prieš kelis dešimtmečius mus įspėjo rabinas Soloveitchikas, Alasdairas MacIntyreʼas ir kiti, aiškus: jeigu visuomenė praras religiją, bus prarastas ir santuokos šventumas. Bus prarasti visuomenę jungiantys saitai ir socialinis susitarimas, teigiantis e pluribus unum – mes visi esame viena.

Viena aišku. Religija nežus. Religingieji turi didesnes šeimas ir stipresnes bendruomenes. XXI a. jų skaičius didės, augs ir jų pasitikėjimas. Tačiau pasaulietiškiesiems Vakarams gresia rimtos bėdos. Jie vėl kartoja daug kartų istorijoje regėtą scenarijų, turiu omenyje senovės Atėnus, Romą, renesansiškąją Italiją. Visada nutinka tas pats. Klestėjimo ir kūrybiškumo  kulminaciją pasiekusi kultūra ar civilizacija susivokia, kad žmonės tampa vis didesni individualistai. Jie tampa vis didesni hedonistai. Jie vis skeptiškiau ima žvelgti į religiją, todėl prarandami socialiniai ryšiai, socialinė energija ir socialiniai idealai. Niekas to geriau nesuformulavo už didį amerikiečių istoriką Willį Durantą. Jaunystėje jis norėjo būti kunigas, bet iš tikrųjų tapo ateistu. Taigi paklausykite, ką tasai ateistas sako, jo žodžiai neįtikėtinai galingi. Nepaprastai gerai išstudijavęs didįjį civilizacijos pasakojimą jis teigia: „Tam tikru istorijos momentu intelektualiosios klasės apleidžia senąją teologiją, o paskui, kiek padvejojusios, ir su ja susijusį moralės kodeksą. Literatūra ir filosofija tampa antiklerikalinės. Išsilaisvinimo judėjimas kyla iki didžiulių proto garbinimo aukštumų, o paskui krinta pavirtęs paralyžiuojančiu nusivylimu kiekviena dogma ir kiekviena idėja. Religijos pagalbos netekęs elgesys pavirsta epikūrišku chaosu, o pats gyvenimas, iš kurio atimtas guodžiantis tikėjimas, tampa našta, tokia pačia, kaip sąmoningai pasirinktas skurdas ar varginantys turtai. Galiausiai visuomenė ir jos religija, puolę draugėn tarsi kūnas ir siela, nugrimzta į harmoningą mirtį. Tuo tarpu prislėgtųjų gyvenime randasi naujas mitas, žmogiškajai vilčiai suteikiantis naują formą, žmogiškajai pastangai įkvepiantis drąsos ir po šimtmečių chaoso sukuriantis naują civilizaciją.“

Tai labai išmintingas įspėjimas mūsų laikams, nors parašytas prieš 60 metų.

Vis daugiau darbų, kuriuos kažkada nudirbdavo šeimos ir bendruomenės, šiandien yra nudirbami valstybės. Tie darbai užkrauti vyriausybės agentūroms. Rezultatas – didesnė valstybė ir vis mažesnė ir mažesnė visuomenė.

Trys religijos keliai

Taigi tokiame pasaulyje, koks jis yra dabar, religija gali atlikti vieną iš trijų darbų. Pirmas – ji gali stengtis nugalėti visuomenę. Tai radikali islamo versija. Antras – ji gali nusišalinti nuo visuomenės. Tai Benedikto pasirinkimas arba ultraortodoksų pasirinkimas, arba Soloveitchiko pasirinkimas. Trečias – ji gali stengtis dar kartą įkvėpti visuomenę ir padaryti taip, kaip sakė Willis Durantas, – suteikti žmonėms naują žmogiškos vilties formą ir įkvėpti drąsos žmogiškajai pastangai. Jeigu sutiksime su pirmu pasirinkimu, radikaliuoju antivakarietišku pasirinkimu, nersime tiesiai į tamsos amžius.

Jeigu sutiksime su antruoju pasirinkimu, tamsos amžius išgyvensime, bet tamsa taip ir liks tamsa. Tačiau jei sutiksime su trečiuoju pasirinkimu, jeigu būsime teisingi sau ir neabejingi kitiems, įgysime šansą išvengti tamsos ir pasipriešinti kultūrinio klimato kaitai. Kalbėdamas apie religiją neturiu omenyje religijos kaip mokslo pakaitalo. Ir tikrai nenoriu priešinti religijos su laisva visuomene. Nepamirškite, kad moderniojo pasaulio – Olandijos, Anglijos, Amerikos – laisvės architektai Spinoza, Lockeʼas ir Jeffersonas darbavosi vardan religijos, o ne prieš ją protestuodami.

Ką turiu omenyje kalbėdamas apie religiją ir viešumą? Ogi paprasčiausiai tai, kad religija turi būti suprantama kaip mus siejančių ryšių pašventinimas, kaip mūsų vienatvės atpirkimas, kaip ištikimybė ir meilė, kaip altruizmas ir atjauta, kaip susitarimas ir įsipareigojimas, kaip santuokos pašventinimas; religija stiprina bendruoomenę ir padeda susiūti įplyšusį visuomenės audinį. Tokio pobūdžio religija tenkinsis mažuma. Kad ir kur bekeliautų, ištisus 2000 metų žydai irgi buvo mažuma; kalbant nemirtingais sero Eltono Johno žodžiais, kiekvienam žydui galima pasakyti: „Aš vis dar laikausi“. Taigi religija irgi gali būti mažuma, bet toji mažuma gali būti nepaprastai įtakinga. Ji neieško valdžios; ji ieško įtakos. Religija susiliejusi su pasauliu, ji nenori iš to pasaulio trauktis. Jeigu įmanoma, galėtume suartinti tuos du automobilius. Gal mums paaiškės, kad mūsų kojos gali būti visuomenėje, o galva – Danguje, kad galime atnešti šviesą, įveiksiančią tamsą. Štai tokios religijos pasauliui reikia nedelsiant.