Kultūrinė diplomatija: neįkandamas riešutas URM?

Dr. Giedrė Pranaitytė, Vytauto Didžiojo universiteto Frankofonijos šalių centras

Šiandien man tenka garbė pasidalinti mintimis apie kultūrinę diplomatiją bei jos svarbą Lietuvai, nepamirštant sudėtingos, netgi lemtingos užduoties, tenkančios mūsų tautai ir valstybei – išlikti savimi ir nenuskęsti audringuose globalizacijos vandenyse.

Kaip žinome, kultūrinė diplomatija nėra visiškai naujas reiškinys: tarp šalių, valstybių ir tautų ji egzistuoja jau daugelį amžių. Visgi moderniosios formos, kuriomis naudojamės šiandien, yra sąlygojamos dviejų valstybių modelių – Prancūzijos ir JAV. Prancūzija daugiau dėmesio skiria nacionalinei kultūrinės diplomatijos vizijai, o JAV – globaliajai. […]

Dr. Giedrė Pranaitytė. Jono Petronio nuotrauka

Lietuva taip pat turi pasirinkti savąjį kultūrinės diplomatijos modelį. Kaip ir daugelis kolegų, galiu mesti akmenėlį į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos daržą. Skaitant tiek jų dokumentus, tiek įvairias strategijas, matyti, kad tas modelis nėra iki galo pasirinktas. Kitais žodžiais tariant, mes nesekame nei Prancūzijos pavyzdžiu, labiau puoselėdami savo nacionalinę kultūrą, nei JAV pavyzdžiu, siekdami didesnio globalumo. Mes tiesiog trypčiojame vietoje, niekaip negebėdami apsispręsti, kokia ta mūsų vizija turėtų būti.

Dabartinė politika yra paremta tam tikrais istoriniais naratyvais. Buvo labai liūdna girdėti prof. Aušros Park mintis, kad tarptautiniame moksle Lietuva garsėja tik vienu – tai yra, Holokausto tragedijos – naratyvu. Vis dėlto, žvelgiant į Lietuvos istoriją, mes turime ir kitų naratyvų, kurie būtų svarbūs ir verti plataus aptarimo tarptautinėje erdvėje. Šiame kontekste kalbu ir apie partizaninį pasipriešinimą, miško brolių fenomeną, kuris galėtų būti puikus naratyvas ir įkvėpimas. Nepabijosiu pasakyti – ir kitoms tautoms. Taip pat yra ir rezistencinis pasipriešinimas, kuris dar ne iki galo suvoktas bei įvertintas. Turiu omenyje tiek Algirdo Juliaus Greimo mintis, tiek ir katalikų veiklą sovietmečiu, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidybą. Apie tai, deja, pasaulinėje akademinėje erdvėje yra beveik visiškai nežinoma.

Kuo tai svarbu diplomatijai? Atsiminkime, jog diplomatija nėra kuriama ant kokių nors iš oro sukonstruotų pamatų. Kartais nepagrįstai viliamasi: „Štai mes dabar ateisime, sukursime dirbtinę istoriją ir save parduosime arba pristatysime.“ Jeigu norime būti įdomūs pasauliui, pirmiausia turime įsisąmoninti, kas esame mes patys.

Kodėl keliu šį klausimą? Visai neseniai man teko dėstyti kultūrinės diplomatijos kursą studentams. Susirinko gabūs studentai, studijuojantys verslą, ekonomiką, tarptautinę politiką, ir pradėjome drauge aiškintis, kokie Lietuvos diplomatijos istorijos faktai jiems žinomi, kokios asmenybės atpažįstamos. Turiu konstatuoti, kad tokios asmenybės kaip tėvas ir sūnus Lozoraičiai dar šiek tiek atpažįstami. Na, o jeigu kalbėsime apie Oskarą Milašių arba Vytautą Antaną Dambravą, ar kitas garsias mūsų diplomatijos figūras, netgi mūsų šalies viduje jaunimui jie, deja, tebelieka nežinomi. Taigi, konstruoti kažkokią dirbtinę tapatybę užsieniui mes negalime, nes tai nebūtų prasminga. Pirmiausia turime tikrąją tapatybę atkurti savo pačių viduje. Tik paskui jau galėsime deramai pristatyti kitiems savo istorinius naratyvus.

Paminklo Lietuvos poetui ir diplomatui Oskarui Milošui atidengimo Fontenblo mieste (Prancūzija). Foto: Ludo Segers, The Lithuanian Tribune (redaguota)

Trečias aspektas – tai santykiai su lietuviais, gyvenančiais užsienyje. Specialiai nevartoju žodžio „išeivija“ ar „diaspora“, nes turime suprasti, kad mūsų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – labai mažai. Norime to ar ne, bet gyvendami Lietuvoje ar už jos ribų, visi tampame kultūros diplomatais. Bendraudami kaip dėstytojai su užsienio studentais, mes pristatome lietuvišką kultūrą, o užsienyje gyvenantiems lietuviams jau savaime ir labai natūraliai tenka šis uždavinys – atstovauti Lietuvai. Gaila, jog Užsienio reikalų ministerija dar nepastebi, kad minėtą sritį reikia kur kas giliau ir aktyviau plėtoti.

Jeigu kalbėsime apie informacijos sklaidą, tai pritariu prof. Aušrai Park, kad diplomatinės informacijos sklaida vyksta vangiai. Apie kultūrinę diplomatiją kalbėti sudėtinga, kadangi jokių išsamių dokumentų dar nėra parengta. Bet netgi internetinės informacijos sklaida yra labai fragmentiška. Tik visai neseniai buvo sukurtas URM tinklapis, skirtas istorinei ir kultūrinei diplomatijai. Tačiau ten pamatysite labai trafaretiškas žinutes: buvo aplankyti kokie nors iškilių užsienyje mirusių mūsų žmonių kapai arba suorganizuota vienokia ar kitokia kultūrinė programa. Jame nėra nei programų, įtraukiančių jaunimą ar mokslininkus, nei akademinės bendruomenės įdirbio diplomatijos srityje pristatymo.

Tikėkimės, kad plačiau įsijungus ir lietuviams, esantiems Lietuvoje, ir lietuviams, gyvenantiems užsienyje, mes kartu galėsime tą pelkę išjudinti. Šiam proveržiui pasiekti tikrai labai reikia visų jūsų paramos ir aktyvaus įsitraukimo. Dažnai nutinka, kad mes susirenkame, padejuojame, bet taip nieko ir neįvyksta ar net pasigirsta gėdingų įžvalgų, jog geriau nieko nedaryti, negu daryti. Tad kviečiu visus daryti reikalingus ir prasmingus darbus diplomatijos srityje.

Dr. Giedrė Pranaitytė yra VDU Frankofonijos šalių centro drbuotoja ir knygos „Cultural Diplomacy of France and The United States and Its Practical Conduct In Lithuania“ autorė.  Čia publikuotas dr. G. Pranaitytės pranešimas, skaitytas Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume 2019 m. lapkričio 16 d.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close