Kraistčerčo mečetės žudikas ir jo vidinis pasaulis

 | Carolyna Moynihan

Praėjusio penktadienio popietę dviejuose Kraistčerčo (Naujoji Zelandija) mečetėse įvykdytos žiaurios žudynės, kurių metu nužudyta 50 musulmonų; beveik tiek pat pamaldų dalyvių sužeista (vienas iš jų, mažas vaikas, mirė).   Toks smurtingos neapykantos proveržis neturi precedento Naujojoje Zelandijoje. […]

Tiesa, šalis yra patyrusi ginkluotų ir netgi masinių žmogžudysčių.  1990 m. Aramoanoje, pavyzdžiui, psichiškai sutrikęs vienišius nužudė 13 savo mažos pajūrio bendruomenės narių. Kolonijinėje eroje karai dėl žemės nusinešė beveik 3000, daugiausiai maorių, gyvybių.

Tačiau kruopščiai suplanuotos ir gyvai transliuojamos nekaltų žmonių skerdynės, už kurias, manoma, atsakingas Brentonas Tarrantas, australas neseniai įsikūręs Naujojoje Zelandijoje, priklauso visai kitai kategorijai. […]

Tarranto 74 puslapius užimantis pažiūrų sąrašas, „Facebooko“ ir „Twitterio“ greitai pašalintas iš interneto, mačiusiųjų vadinamas „baltojo fašizmo“ deklaracija. Tačiau šį terminą svarbu „išpakuoti“, jei norime rimtai pasipriešinti jo turiniui, ir užkirsti kelią Kraistčerčo įvykių pasikartojimui.

Buvęs vyresnysis žvalgybos analitikas Paulas Monkas kovo 18 d. rašydamas laikraštyje „Australas“ (The Australian, angl.), nurodo, kad iškrypusi Tarranto pasaulėžiūra, vis dėlto remiasi faktais: mažėjantis baltųjų vakariečių gimstamumas, masinė imigracija į Vakarus iš ne baltųjų šalių ir aukštesnis naujai atvykusių gimstamumas – procesas, kurį Tarrantas vadina „didžiuoju perkeitimu“ (the great replacement, angl.) – iš tiesų vyksta.  Jį, pasak Tarranto, skatina Vakarų „hedonistinis, nihilistinis individualizmas“. Tą patį yra sakę daugybė demografų, sociologų ir gerbiamų komentatorių – įskaitant nuoširdų imigrantų bičiulį popiežių Pranciškų.

Tarrantas savo nepasitenkinimą islamu taip pat grindžia bendro pobūdžio faktais apie musulmonų užkariavimus, kitų tautų pavergimą ir imperializmą, gyvavusį bent jau iki XVI a. Kita vertus, jis visiškai ignoruoja veiksnius prisidėjusius prie politinio islamo atsiradimo XX a. – kryžiaus žygius, Europos kolonializmą ir musulmoniškų šalių išnaudojimą, Vakarų „alkį naftai“ ir jų „kišimasis į arabų ir apskritai musulmonų reikalus“.

Monkas apibendrina:

„Problema nėra pati istorija. Problema – istorijos panaudojimas žiauriems ir neprotingiems tikslams pasiekti. Turime rasti būdą išnaikinti priežastis, dėl kurių kyla tokie tikslai. Panika ar politiškai korektiški plepalai, įniršis ar šventeiviškas pasipiktinimas – visa tai nenaudinga. Mums reikia brandaus pokalbio apie sudėtingą ir tragišką istoriją, be kurio neturėsime pasaulio, kuriame kiekvienos spalvos ir tikėjimo žmonės gali mėgautis pilietinėmis laisvėmis, gerove ir orumu.“ […]

Visų pirma, sako Monkas, cituodamas „Naujojo arabo“ (The New Arab, angl.) portale rašantį musulmonų autorių, tai reiškia, kad tokių tragedijų akivaizdoje negalima reikšti „plačių pretenzijų ištisoms rasėms ar religijoms. [Užuot], reikia skirti dėmesį konkretiems nusikaltėliams bei […] principams, galintiems užkirsti kelią tokiam smurtui.“

Nežinome kodėl, B. Tarrantas galiausiai nusprendė taip siaubingai pasielgti. [Tačiau] kaip ir daugelis kitų masinių žudikų, jis užaugo iširusioje šeimoje.  Pagal „New York Times“ aprašymą, jo tėvai išsiskyrė ankstyvoje Tarranto vaikystėje. Jis sekė savo tėvo pomėgiu kultivuoti kultūrizmą, todėl, matyt, su juo palaikė ryšį. 2010 m. mirus tėvui, dvidešimtmetis Tarrantas metė savo darbą sporto klube ir pradėjo keliauti. Panašu, kad nuo tol jis buvo vienišas, o bendruomenės ir gyvenimo tikslo ieškodavo internete.

Tarrantui stokojant realių žmogiškų santykių, jo neapykanta musulmonams atrodo keistai abstrakti ir – iki galutinės atomazgos – bekraujė. Jį skatino ideologija, kuri, iškreiptai aiškino jo neįspūdingą padėtį ir beprasmę egzistenciją. Tai rodo, kad Tarrantas negyveno religinio gyvenimo ir jautė neapykantą, ne tiek islamo tikėjimui, kiek jos kultūriniam poveikiui. Jis nekentė žmonijos dalies, pasižyminčios atsparumu ir šviesesne ateitimi nei jo paties.

Būtent tuos dalykus turime apmąstyti, kai baigsis viešojo gedulo ir pagrįsto pasipiktinimo laikotarpis, kai Tarrantas bus nuteistas ir uždarytas kalėjime, o gal ir anksčiau.  Jei, užuot tai padarę, pasitenkinsime lozungais („rasizmas“, „baltieji fašistai“, „radikali-dešinė“, „populizmas“, „ksenofobija“) – tada, nepaisant mūsų geriausių norų, ginklų laikymo įstatymų griežtinimo ir ultra-dešiniųjų grupių monitoringo, Brentonas Tarrantas nebus paskutinis jaunuolis, susikūręs gyvenimo scenarijų, besibaigiantį kitų žmonių žudymu.