Kokia ateitis laukia humanitarinių mokslų?

BNS Spaudos centro informacija

Profesorius Dario Martinelli. Giedrės Rein nuotrauka

Mažėjant humanitarinių mokslų populiarumui ir vaidmeniui visuomenėje, vis dažniau pasigirstant kalboms, neva jie nepraktiški, atsilieka nuo technologijų plėtros, o jų atstovams sunkiau įsidarbinti, Vilniaus Gedimino technikos ir Kauno technologijos universitetų profesorius, muzikologas, semiotikas Dario Martinelis (Dario Martinelli) pristato naujųjų humanitarinių mokslų (angl. Numanities) koncepciją. Tai mokslinių tyrimų platforma, vienijanti skirtingas humanitarinių mokslų kryptis ir atitinkanti realius visuomenės poreikius. Išsamiau apie tai kalbamės su iš Italijos kilusiu profesoriumi D. Martineliu.

Jūsų tyrimus paskatino humanitarinių mokslų krizė. Kada ir kodėl ji prasidėjo?

Humanitarinių mokslų krizė yra sudėtinga, susijusi su poveikio visuomenei, studijų populiarumo mažėjimu, ekonomine, šių mokslų tapatumo ir kitomis problemomis. Negalime įvardyti vienos jos priežasties ar tikslios pradžios. Pagrindiniai šią krizę lemiantys veiksniai yra šiuolaikinėje visuomenėje vykstantys ekonominiai pokyčiai, pasikeitę prioritetai, tačiau negalime kaltinti vien sistemos – mes, humanitarai, turime būti savikritiški bei pripažinti, kad ir patys prie jos prisidėjome.

1998–2010 m. reikšmingai sumažėjo humanitarinių mokslų populiarumas Europoje. Nuo 1966 iki 2010 m. prestižiniuose Amerikos universitetuose, tokiuose kaip Harvardo ir Jeilio, perpus sumažėjo stojančiųjų į šių mokslų studijų programas.

Labiausiai krizę paskatino universitetų biurokratizavimas ir verslo įmonių veiklos principų taikymas juose, lėmęs vadinamąsias žiurkių lenktynes tarp asmenų, padalinių ir universitetų. Mokslininkai vis labiau apkraunami popierizmu, veiklos planų sudarymu ir ataskaitų rengimu, turi skaičiuoti publikacijas, jų cituojamumą ir pan. Tai kiekybiniai kriterijai, dažnai nesusiję su humanitarų veikla, tyrimais ir kenkiantys jų kokybei. Humanitarinių mokslų tyrimams itin trūksta finansinės paramos – finansuojančios institucijos juos laiko nepelningais ir skiria tik menką biudžeto dalį. Pavyzdžiui, humanitariniams tyrimams kasmet skiriama mažiau nei 1 proc. Jungtinių Amerikos Valstijų mokslinių tyrimų biudžeto, Europos Sąjungoje – šiek tiek daugiau nei 1 proc. Tarp humanitarinių ir kitų mokslo sričių tyrimų atsiranda didžiulis atotrūkis. […]

Krizės akivaizdoje gimė naujųjų humanitarinių mokslų projektas. Kuo naujieji humanitariniai mokslai skiriasi nuo tradicinių? Kokios pagrindinės jų idėjos?

Svarstydami naujųjų humanitarinių mokslų projektą, turime įvertinti visus krizės aspektus ir pasiūlyti bendrąsias ir konkrečias strategijas, kaip sugrąžinti humanitarinius mokslus į centrinę poziciją visuomenėje. Žodžio „krizė“ neturėtume suprasti vien neigiamai. Jis turi platesnę prasmę: senovės graikų kalboje krisis reiškia „atranką, sprendimą, posūkio tašką“, kitaip tariant, krizė – tai evoliucijos prielaida.

Numanities – tai platforma, o ne disciplina. Ja siekiama sujungti ir suderinti įvairias tyrimų sritis, metodus ir galimybes, kuriais svarstomi humanitarinių mokslų kaitos klausimai ir siūlomi jų sprendimo būdai. Ši platforma skirta permąstyti humanitarinių mokslų vietą šiuolaikinėje visuomenėje, atkurti jų dialogą su institucijomis, skatinti taikyti empirinius ir praktinius metodus. Taip pat siekiama telkti dėmesį į gyvenimo kokybę ir gyvenimo orumą, skatinti demokratiją, pagarbą civilizacijai bei kultūrai, kūrybiškumą ir kitas vertybes, kurioms kituose moksluose skiriama mažiau dėmesio, siekti akademinės kokybės.

Naujiesiems humanitariniams mokslams būdingas tarpdiscipliniškumas, sujungiamos tradicinės ir naujosios sritys. Kuo jie pasipildo? Kokius šių dienų visuomenei aktualius klausimus nagrinėja?

Numanities nesiekiame pakeisti dabartinių mokslų, nekalbame, kas nusipelnė, o kas ne būti humanitarinių tyrimų dalimi. Tradicinės humanitarinių mokslų kryptys taip pat yra gerai, jei tik atitinka dabartinius visuomenės poreikius ir problemas.

Žinoma, Numanities dalis yra ir naujos, neseniai atsiradusios mokslo sritys visuomenės poreikiams tenkinti, pavyzdžiui, skaitmeniniai humanitariniai mokslai (angl. digital humanities). Mus taip pat domina daugiadisciplininiai, tarpdisciplininiai dialogai tarp humanitarinių ir socialinių, gamtos mokslų, tai yra siekiame skatinti realius, nuoseklius ir iššūkiams atvirus humanitarų ir kitų mokslo sričių atstovų dialogus. Rūpi ir vadinamieji užsimaskavę humanitariniai mokslai, kurie priskiriami kitiems mokslams, dažniausiai socialiniams, tačiau savo esme, požiūriais ir metodais atstovauja humanistinį pasaulio matymą. Numanities kūrėjų, plėtotojų susidomėjimo ir sulaukia humanistiniai, taip pat kiti kūrybiškumu bei inovatyvumu pagrįsti tyrimai.

Turime skatinti daugiau mokslinių tyrimų taikomųjų humanitarinių mokslų srityse, kad kuo dažniau humanitariniai mokslai išeitų iš akademinių ribų ir turėtų įtakos kasdieniam gyvenimui.

Koks naujųjų humanitarinių mokslų santykis su menu?

Iš esmės nematau meno ir humanitarinių mokslų kaip dviejų atskirų objektų. Menas, kaip ir humanitarinių mokslų kryptys, tarkime, filosofija ar filologija, naujųjų humanitarinių mokslų platformoje turėtų siekti būti aktualus ir svarbus šiuolaikinei visuomenei. Tačiau nesakau, kad visos meno išraiškos turi būti tik tokios.

Menui būdingos ir tam tikros savybės, kuriomis jis kuria pridėtinę vertę Numanities. Pirmiausia – kūrybiškumas. Kūrybiškas, meninis požiūris į mokslinius tyrimus gali būti naudingas visoms mokslinių tyrimų sritims, ne tik meno tyrimams. Prieš kelerius metus nustebau sužinojęs, kad kai mokslininkai užstringa prie tam tikros problemos ir reikia kūrybiško požiūrio, dažnai kreipiasi į menininkus. Pavyzdžiui, jūrų biologai Maiklas Andrė (Michael Andre) ir Sesas Kaminga (Cees Kamminga) kreipėsi į Senegalo perkusininką Aroną Diaie Rosą (Aron N’Diaye Rose), kad šis padėtų iššifruoti įrašytus banginių garsus. Mokslininkams ši garsų seka atrodė atsitiktinė, o perkusininkui – itin tvarkinga ir ritmiška, pagal ją jis nustatė, kelių banginių garsai girdimi įraše.

Kartais manome, kad menas pernelyg nutolęs nuo realybės, kad galėtų prisidėti prie pažangos, tačiau iš tikrųjų menas gali pasiūlyti tokių netradicinių sprendimų, kurių ieško mokslas. Nepamirškime, kad menininkai savo kūriniuose dažnai nuspėdavo ateities kryptis, kuriomis vėliau sekė visuomenė. Menas linkęs žvelgti į priekį, o to kartais trūksta kitose srityse.

Ar jau prasidėjo humanitarinių mokslų reforma, pokyčiai?

Taip, reforma jau prasidėjo. Yra visiškai naujų idėjų, kaip humanitariniai mokslai gali būti modernizuojami, gaivinami, atnaujinami ir ištraukiami iš krizės, ir visos jos svarbios Numanities projektui. Šios idėjos taip pat yra mokslinių tyrimų koncepcijos, atsispindinčios konferencijose,  publikacijose, studijų programose ir pan.

Norint permąstyti humanitarinių mokslų poziciją šiuolaikinėje visuomenėje, manau, turime skirti dėmesio tokioms sritims kaip posthumanizmas, transformuojamieji humanitariniai mokslai, aplinkai nekenksmingą meną propaguojantis „sustainism“ judėjimas, tinkamų technologijų judėjimas ir kt.

Noriu akcentuoti reformą, kuri neseniai buvo įgyvendinta Gento universitete Belgijoje. Jis sąmoningai atsisakė „žiurkių lenktynių“ ir pasirinko naują vertinimo metodiką, orientuotą į talentą, darbo kokybę ir darbuotojų orumą. Manau, tai puikus pažangos ženklas.

Koks yra inovacijų ir tradicijų santykis? Kokias įtampas pastebite ir kaip humanitariniai mokslai gali prisidėti jas sprendžiat?

Šis santykis turi būti subalansuotas, pagrįstas kritišku vertinimu to, kaip inovacijos ir tradicijos atitinka šiandienius mūsų poreikius. Manau, tai geriausias būdas siekti pažangos. Konferencijose kalbėdamas šia tema mėgstu sakyti: „Pažangos esmė nėra judėjimas pirmyn ar atgal. Pažangos esmė – judėti link: link žmonių, visuomenės, gamtos bei gyvenimo kokybės.“

Pažanga nebūtinai reiškia dalykus, kurie yra naujesni, didesni, greitesni. Kritinis požiūris siekia pažangos, pritaikytos prie konkrečios bendruomenės reikmių.

Humanitariniai mokslai gali pasiūlyti konstruktyvų ir kritišką požiūrį. Pavyzdžiui, mes, humanitarai, turime nuolat domėtis technologijomis, nes humanitariniai mokslai yra vienintelis kelias į žinias, kurios gali kritiškai stebėti inovacijas ir užtikrinti, kad tinkamos būtų laukiamos, o netinkamos sulauktų kritikos. Tuo pat metu turime kritiškai vertinti tradicijas ir nesaugoti jų vien dėl to, nes taip visada buvo. Tradicijos, pagrįstos smurtu, nesąžiningumu, rasizmu ir seksizmu, turi būti išnaikintos.

Šiuolaikinė populiarioji kultūra, žiniasklaida ir menai yra dvibriauniai kardai: gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį visuomenei. Pavyzdžiui, naujosios technologijos pakeitė žmonių bendravimo būdą ir gerąja, ir blogąja prasme, dėl skaitmenizavimo iš esmės pasikeitusi muzikos industrija taip pat turi ir pranašumų, ir trūkumų. Jei humanitariniai mokslai susigrąžins įtaką ir atsiras modernios visuomenės centre, bus galima siekti, kad šis poveikis būtų kuo geresnis ir prisidėtų skatinant žinias, demokratiją, orumą bei civilizaciją.