Prof. P. Vanhuysse: kodėl valstybės nesiima labiau padėti šeimoms auginti vaikus?

Prof. Pieter Vanhuysse (foto: fsf.vu.lt)

Kokius išteklius skirtingos kartos perduoda viena kitai? Atsakydami į šį aukso vertės klausimą, mokslininkai dažnai vartoja stiprias sąvokas, pavyzdžiui, „kartų audros“, „žiloji galia“ arba „gerontokratija“ – pagyvenusių žmonių diktatūra. Toks požiūris yra klaidinantis, nes jis paremtas tik statistiškai matoma valstybės vykdoma politika ir ignoruoja didžiulius išteklius, kuriuos pačios šeimos atiduoda kitoms kartoms, tiek grynųjų pinigų, tiek savo skiriamo laiko pavidalu.

Labai daug brangaus laiko yra praleidžiama šeimose užsiimant neapmokamais namų ūkio darbais, pavyzdžiui, maisto gaminimu, namų tvarkymu ar rūpinimusi vaikais, o dažnai ir (pro)seneliais. Mes parodome, kad vadovaujantis vien fiksuojamais viešosios politikos duomenimis matomas neišbaigtas ir šališkas tarpgeneracinių pervedimų vaizdas, tolygus atvejui, kai naktį ieškoma prarasto automobilio rakto tik tose vietose, kurias apšviečia gatvių žibintai. Tačiau praplėtus šviesos diapazoną – į žiūros lauką įtraukus žmonių veiklas šeimose – matomas visiškai kitoks vaizdas: pamatome, kaip ir kiek skirtingos kartos duoda viena kitai.

To priežastis yra asimetrija, kylanti iš to, kaip visos šiuolaikinės visuomenės organizuoja tarpgeneracinius pervedimus. Darbingo amžiaus žmonės linkę mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas, kad būtų instituciškai, viešosios politikos pagrindu, pasirūpinta pagyvenusiais žmonėmis kaip karta. Tačiau taip pat jie investuoja labai didelius privačius išteklius (pinigus ir laiką) savo vaikams užauginti. To padarinys yra asimetrinis statistinis matomumas. Pervedimai vyresniojo amžiaus žmonėms beveik visiškai atsispindi nacionalinėse statistikose, tačiau pervedimai vaikams – kur kas mažiau.

Atliktame tyrime mes analizuojame ne tik socialinę politiką, bet ir šeimų atliekamus piniginius pervedimus ir skiriamus laiko išteklius dešimtyje Europos šalių. Mūsų pagrindinės išvados yra dvejopos. (1) Europos gerovės valstybės, kaip gerovės valstybėsyra šališkos vyresniojo amžiaus žmonių atžvilgiu: jos skiria daug daugiau išteklių (vienam gyventojui) dabartiniams vyresniojo amžiaus žmonėms negu dabartiniams jauniems. (2) Tačiau kai atsižvelgiame ir į šeimos pervedimus, vaizdas pasikeičia radikaliai. Europos visuomenės, kaip visuomenės, iš tikrųjų vaikams perduoda daugiau nei dvigubai daugiau išteklių (vienam gyventojui), palyginti su vyresniojo amžiaus žmonėmis.

Vaikai laiko išteklius gauna iki 25 metų

Naujagimiams skiriami didžiausi grynojo laiko ištekliai. Tai natūralu, nes kūdikiams reikia daugiausia laiko reikalaujančios priežiūros. Per pirmuosius savo gyvenimo metus Europos kūdikiai vidutiniškai laiko pavidalu gauna daugiau nei visą metinį vienam darbingo amžiaus gyventojui tenkantį darbo užmokestį. Šie laiko ištekliai vėliau sumažėja, tačiau jie ilgą laiką išlieka gana dideli. Pasiekę 5 metų amžių, vaikai vis dar gauna beveik 60 proc. vienam darbingo amžiaus gyventojui tenkančių metinių darbo pajamų, sulaukę 10 metų amžiaus – daugiau nei trečdalį, o 15 metų – daugiau nei penktadalį. Patys laiko išteklius skirti pradeda tik nuo 25 metų amžiaus.

Daugiausia grynojo laiko skiria asmenys nuo 30 metų amžiaus iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio. Tai gyvenimo laikotarpis, liūdnai pagarsėjęs kaip „gyvenimo piko valanda“, kai dauguma suaugusiųjų susiduria su intensyviausiu darbo rinkoje patiriamu stresu ir namų ūkio bei šeimos pareigomis. Europoje suaugusieji nuolat skiria (o ne gauna) laiko išteklius nuo 25 metų iki 79 metų amžiaus. Tai apima namų ūkio darbus, senelių pareigas ir kitas pilietinės visuomenės veiklas, kurių imasi „jauni seni“ europiečiai, sulaukę šešiasdešimties ir septyniasdešimties metų.

Vaikystė trunka iki 25-erių; senatvė prasideda nuo 60-ies

Kai mes susiejame visus tris skirtingų kartų pervedimų tipus – socialinės politikos, privačių piniginių pervedimų ir skiriamų laiko išteklių – gauname balansą visų išteklių, gautų bet kuriame gyvenimo etape. Vaikai nuo gimimo iki 9 metų gauna nuo 139 iki 96 proc. darbingo amžiaus asmens darbo pajamų savo šalyje. Tai daugiau, negu gauna patys vyriausi, pasiekę 90 metų ir daugiau. Jauni europiečiai gauna daugiau nei tris ketvirtadalius darbinio amžiaus asmenų darbo pajamų tol, kol jie pasiekia 17 metų amžių, artimą balsavimo amžiui.

Mūsų pritaikytas metodas leidžia apibrėžti gyvenimo ciklo etapus pagal bendrą priklausomybę nuo išteklių, o ne pagal tradicinį suvokimą (kai vaikyste laikomas amžius iki 18 metų, o senatve – nuo 65 metų). Visų nuostabai, vaikystė Europoje trunka vidutiniškai iki 25 metų, o senatvė prasideda jau nuo 60 metų. Vaikai gauna mažiau nei pusę viešųjų finansų, tenkančių vyresnio amžiaus žmonėms. Tačiau įskaičius šeimos sąnaudas, vaizdas apsiverčia – Europoje vaikai gauna daugiau nei dvigubai vienam vyresnio amžiaus gyventojui tenkančių išteklių. Kitaip tariant, Europa yra žemynas, kuriame į vaikus orientuotos visuomenės gyvena pirmenybę vyresnio amžiaus žmonėms teikiančiose gerovės valstybėse. 

Kodėl neskyrus daugiau valstybės paramos investicijoms į vaikus?

Pagrindinis klausimas yra toks: kodėl valstybės nesiima labiau padėti šeimoms auginti vaikus? Juk vaikai yra visuomenės gėris, jų būsimi mokesčiai ir kiti įnašai vėliau bus naudingi visai visuomenei, ne tik tėvams. Vis dėlto, nepaisant daugiau nei du dešimtmečius trunkančios valstybių „socialinių investicijų“ retorikos, faktinės valstybės investicijos į vaikus vis dar palyginti mažos daugumoje Europos šalių. Nagrinėdamas šį klausimą, atskleidžiau, kad XXI a. pirmajame dešimtmetyje valstybinės išlaidos ankstyvojo amžiaus vaikų ugdymui ir priežiūrai Europos Vakarų šalyse vidutiniškai sudarė tik 0,6 proc., o Rytų – 0,4 proc. BVP. Tai labai nežymi dalis visų valstybės išlaidų nedarbo, pensijų, sveikatos priežiūros ir net mokesčių lengvatų srityse. Atminkime, kad senėjančiose visuomenėse vaikų skaičius vis mažėja. Taigi kodėl valstybėms neinvestavus į juos daug daugiau, negu matome šiandien?

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close