Kodėl slaugančias profesijas dažniau renkasi moterys? Ne dėl patriarchato

 |  Naomi Schaefer Riley 

„Norite sumažinti vyrams ir moterims mokamų atlyginimų skirtumą? Pirmas žingsnis – moteriškas šokio terapijos studijas pakeiskite elektros inžinerija.“ Nuo 2015-ųjų ši tviterio žinutė, kurią paskelbė Amerikos verslo instituto mokslininkė Christina Hoff Sommers, susilaukė 32 000 pritarimų. Šis faktas atskleidžia nepaneigiamą tiesą apie tai kodėl moterims mokama mažiau nei vyrams. Taip yra todėl, kad jos dirba kitokį darbą. Galėtume aiškinti, jog sociologams reikėtų mokėti daugiau nei fizikams, tačiau tiesa paprasta – rinka nesutinka.

Jeigu norite daugiau įrodymų, kad moterys tiesiog yra linkusios rinktis mažiau apmokamų sričių studijas koledže, o baigusios mokslus ir lieka tose srityse dirbti, jų rasite neseniai Oklahomos sociologių Anna Beutel, Stephanie W. Burge ir B. Anna Borden paskelbtoje naujoje publikacijoje žurnale Gender Studies. Mokslininkės rašo: „Apibendrinant, nors dabar daugiau moterų siekia aukštojo mokslo, nuolatinis atitinkamas lyčių susisluoksniavimas koledžo programose išlieka ir šiuolaikinėje darbo rinkoje – paprastai moterims sekasi prasčiau nei vyrams tiek įsidarbinimo, tiek ir atlygio prasme.“

Tačiau strapsnio autorės nenori pripažinti, kad moterys savo noru mieliau renkasi socialinį darbą ar mokytojavimą pradinėje mokykloje. Užuot pripažinus, moterys, savaime suprantama, paskelbiamos patriarchato aukomis (aišku, šią sąvoką reikėtų suprasti plačiau). „Vykstant socializacijos procesams, vaikai ir paaugliai sužino apie lyčių normas, stereotipus, lūkesčius ir visa tai įsisavina, o paskui savo ruožtu formuoja savas preferencijas“, – rašo sociologės.

Nereikia būti programinės įrangos inžinieriui ir dirbti Google, kad pasidomėtum, kaip tos normos atsirado. Nejau viskas grįsta visuotiniu sąmokslu nepaleisti moterų iš gelbstinčių profesijų lauko? O gal yra ir koks nors kitas tų preferencijų pagrindas?

Autorės tyrė, kiek respondentės buvo ištikimos tam tikroms moteriškumo idėjoms, įskaitant „malonų bendravimą“ ir „rūpinimąsi vaikais“, ir išsiaiškino, jog, kuo labiau tokiomis idėjomis tikima, tuo didesnė tikimybė, kad jos nesirinks tiksliųjų mokslų programų. Ir vėl nepaisoma akivaizdaus paaiškinimo. Gali būti, kad žmonės, kurie mano, kad malonus bendravimas ar rūpinimasis vaikais yra kertinė jų (moteriškos) tapatybės dalis, yra linkę rinktis tokius darbus, kuriuos dirbdami galės geriau tas savybes realizuoti. Gal tikrai nėra taip, kad jiems išplovė smegenis sunkiai valdomos nedoros jėgos – „kultūra, medijos ir literatūra“.

Mokslininkės pripažįsta, kad jų išvadose yra šiokių tokių spragų. Kaip aiškinama studijos santraukoje InsideHigherEd, „autorės teigia, jog tyrimas nėra be trūkumų, nes surinkti duomenys leidžia megzti asociacijas, o ne nurodo priežastis.“ Trūkumas ne juokais.

Manymas, kad pačios moterys negeba priimti teisingų sprendimų ir deramai pasirinkti, yra pats baisiausias moterų žeminimas; taip pat išeitų, jog pinigai turėtų būti vienintelis moterų išskaičiavimas renkantis profesiją. O ką galima pasakyti apie šių mokslininkų daromą slaptą prielaidą, jog moterys yra per silpno proto, kad atsispirtų iš visų pašalių jas atakuojančioms neva engėjiškos kultūros  žinutėms? Ar tik ne tokiais dalykais kritikės feministės paprastai kaltina „patriarchatą“? Aiškinti moterims, kad protingi jų pasirinkimai yra netinkami – tai jas gniuždyti ir žlugdyti motyvaciją.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close