Kodėl šiuolaikinis menas toks prastas? | Prager U.

Spauskite čia, jei norite perskaityti vaizdo įrašo transkriptą lietuvių kalba.

.

„Mona Liza“, „Pieta“, „Mergaitė su perlo auskaru“….

Šimtmečiais menininkai puošė Vakarų visuomenes savo nuostabaus grožio darbais.  […]  Menininkas po menininko – nuo Leonardo iki Rembarnto, iki Birštato – kūrė darbus, kurie įkvepia, pakelia ir leidžia pajusti gelmę.  Jų autoriai nenuilsdami tobulino savo pirmtakų įdirbį ir siekė aukščiausių meistriškumo standartų.

Tačiau XX amžiaus priešaušry mene nutiko kažkas, kas pakeitė gelmę, įkvėpimą ir grožį naujumu, kitoniškumu ir bjaurastimi. Nūdien šiuolaikinio meno aukštumose vyrauja kvailumas, beprasmybė ir įžeidimai.  Mikelandželas iš akmens iškirto Dovydą; mūsų laikais Los Andželo meno muziejus mums eksponuoja tiesiog akmenį – visas 340 tonų! Štai kaip žemai smuko standartai.

Kaip tai nutiko? Kodėl užgeso tūkstančius metų trukęs tobulumo ieškojimas? Jis neužgeso, bet buvo išstumtas.  Jau XIX a. pabaigoje impresionistai sukilo prieš Prancūzijos Academie de Beaux Arts (Menų akademiją, vert. past.) ir jos reikalavimą laikytis klasikinių standartų. Kad ir kokie buvo jų ketinimai, impresionistai pasėjo estetinio reliatyvizmo sėklą – idėją, kad kiekvienas žiūrovas gali skirtingai suvokti grožį.

Šiandien visi žavisi impresionistais.  Kaip ir daugumos revoliucijų atveju, pirmoji jų karta sukūrė vertingus darbus. Monet, Renoiras ir Dega vis dar laikėsi kompozicijos ir išpildymo disciplinos. Tačiau kokybės standartai su kiekviena karta mažėjo, kol jų apskritai, atrodo, neliko.  Liko tik saviraiška.

Jacobas Rosenbergas, puikus meno istorikas, yra parašęs: „meno kokybė nėra asmeninės nuomonės klausimas; didele dalimi ji – objektyviai apčiuopiama“.  Vis dėlto, mintis apie universalius meno kokybės standartus susiduria su nuožmia opozicija; kartais ir su atvira pašaipa.

„Kaip galima objektyviai pamatuoti meną?“ – dažnai girdžiu klausiant. Atsakydamas, aš tiesiog palyginu tai ką sukūrė universalių standartų besilaikę menininkai su tuo ką kuria reliatyvizmas. Pirmieji sukūrė „Veneros gimimą“ ir „Mirštantį galą“.  Pastarieji mums padovanojo paveikslą „Šventoji Mergelė Marija“, „dekoruotą“ karvių mėšlu ir pornografiniais vaizdais bei „Pètrą“ – apdovanojimus laimėjusią besišlapinančios policininkės skulptūrą, pritūpusią virš sintetinio šlapimo balutės.  Be estetinių standartų mes niekaip negalėsime apibrėžti kokybės ar jos trūkumo.

Kartą savo talentingiems ir išsilavinusiems studentams daviau užduotį išanalizuoti šį Jacksono Pollocko paveikslą ir paaiškinti, kodėl jis yra vertingas. Studentams pateikus iškalbingus atsakymus – esą kūrinys yra drąsus, nekonvencinis, iššaukiantis – atskleidžiau jiems tiesą: „paveikslas“ buvo viso labo padidintas mano studijos prijuostės atvaizdas. Aš jų nekaltinu.  Greičiausiai pats būčiau panašiai atsakęs – juk panašių vaizdų beveik neįmanoma atskirti.

Dar vienas mano dažnai girdimas klausimas: „kas nuspręs kas kokybiška?“. Jei būsime intelektualiai sąžiningi, pripažinsime, kad daugybėje situacijų ekspertiškumas yra visuotinai atpažįstamas ir juo kliaujamasi.  Kad ir olimpinio dailiojo čiuožimo rungtyje, kur čiuožėjos meistriškumą vertina ekspertų žiuri.  Neabejoju, kad visi pasipiktintų čiuožėju, negrabiai šliūžinėjančiu po olimpinę areną bet reikalaujančiu, kad jo pasirodymas būtų priimtas ir vertinamas taip, kaip kitų, aukščiausio lygio atletų.

Deja, prastėja ne vien meno kokybė, bet ir turinys: nuo transcendencijos link šlamšto.  Jei anksčiau menininkų kūrybą įkvėpdavo istorinių, religinių, mitologinių ir kitų siužetų turinys bei dorybės, tai daugelis šiandieninių menininkų laiko meną asmeninio požiūrio raiška, dažnai nepasižyminčia niekuo, apart bandymo šokiruoti. Praeityje menas taip pat kartais perduodavo žinią apie kūrėjo požiūrį į laikui aktualius klausimus, tačiau niekuomet to nedarė vaizdinio tobulumo sąskaita.

Dėl viso to kalti ne vien menininkai, bet ir taip vadinama meno bendruomenė: muziejų direktoriai, galerijų savininkai bei kritikai, skatinantys ir materialiai remiantys šio šlamšto gamybą.  Tai jie išaukštino grafičio genijų ir įžvelgė gilią išmatų naudojimo mene prasmę. Jie iš tiesų yra nuogieji meno karaliai – nes kas kitas galėtų pateisinti 10 milijonų dolerių, išleistų už milžinišką uolą, pavadintą meno kūriniu.

Tačiau, kodėl turėtume tapti prasto skonio aukomis? Neprivalome. Remdami meną savo apsilankymais muziejuose, bei pirkdami meno kūrinius galerijose, galime ne vien parodyti mūsų nuomonę, bet ir jos finansinį efektą. Galų gale galerijos yra verslai, reaguojantys į kainų signalus, kaip ir visos kitos firmos.  Jei produktas neturi paklausos, jis nebus gaminamas.

Mes taip pat galime paremti organizacijas, siekiančias atnaujinti pagarbą objektyviems standartams meno pasaulyje. Galime reikalauti, kad mokyklose būtų vedamos klasikinio meno pažinimo pamokos. Kelkime tai kas gera ir ignoruokime kas prasta.

Beje, baltas fonas, kurį matote už manęs, nėra tiesiog baltas fonas. Tai dailininko Roberto Roschenbergo paveikslas San Francisko Šiuolaikinio meno muziejuje.

Robertas Florczakas, Pragerio universitetas.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close