Kodėl nedirbame ilgiau?

 | Marcusas Robertsas

 

Viena iš nuolat pasikartojančių šio blogo temų – senstančios populiacijos poveikis ekonomikai; su panašia situacija susiduria daugelis šalių – jau kelis dešimtmečius žmonių gyvenimas vis ilgėja, o gimstamumas mažėja. Šie demografiniai priešiniai vėjai gali iš esmės pakeisti ekonomikos prielaidas, susiklosčiusias po Antrojo pasaulinio karo. Vienas iš svarbiausių senstančios visuomenės ekonominių padarinių yra akivaizdus – vis didėjančios išlaidos pensijoms, kurias reikia mokėti iš proporcingai mažėjančio mokesčių mokėtojų fondo. Buvęs vyriausiasis The Economist redaktorius, prisidėdamas prie vakarietiškų vyriausybių ryžtingų siekių spręsti šią nuolat augančią problemą, visai neseniai teigė, jog į pensiją žmonės turėtų išeiti septyniasdešimties arba dar vyresni. Billo Emmotto teigimu, taip nusprendusios vyriausybės pasielgtų „protingai“, „savų rinkėjų labui“. Sunku patikėti, bet, nors vidutinis daugelio pasaulio šalių gyventojų amžius didėja, faktinis pensinis amžius daugelyje šalių mažėja!

„1970-aisiais vidutinis faktinis Prancūzijos darbuotojų vyrų pensinis amžius buvo 67-eri, beveik toks pat, kaip ir tuometė vidutinė vyrų gyvenimo trukmė. Dabar faktinis pensinis amžius Prancūzijoje yra kiek mažiau nei 60 (oficialiai žmonės išeina į pensiją 65-erių, bet iš tikrųjų tapti pensininku galima ir gerokai anksčiau), nors vyrų gyvenimo trukmės vidurkis beveik 83-eji.“

* Skirtumas tarp 2019 m. galiojusio pensinio amžiaus ir tikėtinos vyrų gyvenimo trukmės šalyje. Šaltiniai: Eurostat ir etk.fi

Šitai gerokai kontrastuoja  su dar prieš 130 metų Bismarcko sumanyta schema: „Kai Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas 1889-aisiais sukūrė pirmą įstatyminę pensijų schemą, jis nustatė 70 metų amžių; buvo tikimasi, kad tik nedaugelis žmonių išgyvens tiek, kad pasidžiaugtų gaunama nauda, o išgyvenę vis tiek džiaugsis neilgai. Dabar italai, į pensiją išeinantys 61-erių ar 62-ejų, gali tikėtis naudotis pensijomis kelis dešimtmečius, o kartais net kone tiek pat metų, kiek teko dirbti.“

Lobistinis politinis spaudimas nedidinti pensinio amžiaus yra veiksmingas. Naujosios Zelandijos ministras pirmininkas užsitikrino politiko karjerą pažadėjęs nedidinti pensinio amžiaus. 2014-aisiais Vokietija sumažino pensinį amžių kai kuriems fizinį darbą dirbantiems žmonėms reaguodama į profsąjungų spaudimą, nors pati įtikinėja kitas euro zonos šalis elgtis priešingai. Prancūzija šiuo metu pensijoms išleidžia apie 14%  savo bendrojo vidaus produkto, Italija – 16%, o apskritai daugiau nei 13 EBPO šalių pensijoms išleidžia 10% ar daugiau nuo bendrojo vidaus produkto (įskaitant Japoniją ir Vokietiją). Jeigu tų šalių gyventojai ir toliau senės, šie skaičiai tik augs, ir šalys taps „finansiškai neįgalios“ ir „ekonomiškai silpnos“.

Negalima sakyti, kad pinigai, išleidžiami pensijoms, yra iššvaistomi. Pensininkai vis tiek išleidžia gaunamus pinigus, bet svarstoma, kad pinigus, kuriuos gauna 62-ejų italas, būtų geriau leisti ekonomiką gyvinančioms investicijoms. Taip pat Emmottas teigia, jog įsitikinimas, kad vyresnio amžiaus žmonėms leidžiant dirbti dar labiau didinamas nedarbas, tėra mitas. Vertėtų kalbėti ne apie tai, kad nepakaks kokio nors apibrėžto skaičiaus darbo vietų, bet apie tai, jog daugiau uždirbančių, vartojančių ir mokesčius mokančių žmonių padės augti ekonomikai ir sukurs naujų darbo vietų. Šį klausimą spręsti trukdo ne tik vyrausybės politika, bet ir įvairios kompanijos, „linkusios pritarti ankstyvam pensiniam amžiui“, nes pirmiausia išstumdamos vyresnio amžiaus darbuotojus jos mažina išlaidas.

Tačiau, kaip jau minėjome, vien padidinę pensinį amžių visų bėdų neįveiksime; tyrimai parodė, kad vyresnio amžiaus darbo jėga yra menkiau produktyvi, ir „vyresnių nei 60 metų žmonių skaičiui išaugus 10 procentų… bendrojo vidaus produkto augimo rodiklis vienam žmogui sumažėja 5,5%.“ Vis dėlto gal išties atėjo laikas vykdyti demografinę tikrovę atitinkančią politiką, nors, turint omenyje daugelio šalių esamų ir būsimų pensininkų skaičių, šitai nebus politiškai priimtina.

Marcusas Robertsas yra teisininkas ir Ouklando universiteto (Naujoji Zelandija) komercinės teisės lektorius.  Jis taip pat yra tinklaraščio mercatornet.com demografijos rubrikos redaktorius ir trijų vaikų tėtis.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close