Kodėl Vakaruose mažėja santuokų skaičius?

 | Rachelė DiCarlo Currie

Jeigu nemažai laiko praleisite skaitydami apie jau seniai stebimą menkiau išsilavinusių ir mažesnes pajamas gaunančių gyventojų santuokų skaičiaus mažėjimą, pastebėsite ryškėjantį požiūrį – progresyvieji apžvalgininkai linkę kaltinti darbo rinkos problemas, o konservatoriai dažniau mini kultūrinius ir politinius faktorius.

Įprastas progresyvistų požiūris toks: struktūriniai ekonomikos pokyčiai – automatizacija, globalizacija, pramonės įmonių iškėlimas į pigios darbo jėgos šalis – susilpnino darbininkų klasės vyrų galimybes uždirbti, todėl jie tapo menkiau pageidaujami santuokai.

Įprastas konservatorių požiūris visai priešingas – sekso revoliucija, feministinis judėjimas ir iškilusi moderni gerovės valstybė neskatina darbininkų klasės atstovų tuoktis, nes moterims tapo socialiai ir finansiškai paprasčiau susilaukti vaikų ir juos auginti be vyro.

Prieš kurį laiką žurnalistė Claire Cain Miller dienraštyje „New York Times“ išdėstė subalansuotą požiūrį:

Iš tikrųjų svarbų vaidmenį atlieka ir ekonomika, ir kultūra. Jos abi viena kitą papildo – taip teigia ir sociologai. Kai menkiau išsilavinę vyrai pradėjo rečiau gauti gerai apmokamo darbo, jie ėmė rečiau tuoktis. Tokios situacijos pasekmė – kultūrinis pokytis; vaikams gimstant nesantuokinėje aplinkoje, santuoka nustoja būti laikoma norma. Dėl to, net ir pagerėjus situacijai darbo rinkoje, nebūtinai iškart padaugėtų santuokų.

Nepaisant to, ar Miller teisi dėl pirminės mažėjančio santuokų skaičiaus priežasties, ji neabejotinai sako tiesą, jog vien gerai apmokamų darbo vietų nepakaks norint atgaivinti sunykusią santuokos normą. Tikrai, kai pasikeičia kultūra – į gerą ar į blogą, – labai sunku ką nors grąžinti į pirmykštę padėtį.

Teigiamas to pavyzdys – rūkymas. Tarp 1965-ųjų ir 2015-ųjų JAV gyvenančių suaugusių rūkančių asmenų skaičius sumažėjo nuo apytikriai 42 iki 15 procentų. Turint omenyje tai, kaip labai amerikiečių visuomenė pasmerkė cigaretes, praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad rūkančiųjų skaičius kada nors prilygs septintojo dešimtmečio rūkalių skaičiui.

Neigiamas pavyzdys – nutukimas. Nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pradžios nutukusių suaugusių žmonių skaičius išaugo nuo maždaug 13 iki 40 procentų. Atidžiau pažvelgus į JAV gyventojų mitybos įpročius, gyvenimo būdą ir demografinius aspektus, vargu ar tikėtina, kad nutukimo epidemija artimiausiu metu nuslūgs.

Kalbant apie JAV ne šeimoje gimusius vaikus, jų skaičius padidėjo nuo 4 procentų 1950-aisiais iki 41 procento 2009-aisiais, o 2016-aisiais jų nežymiai sumažėjo iki kiek mažiau nei 40 procentų. Toks mažėjimas, savaime suprantama, yra džiugi žinia. Vis dėlto 2016-aisiais gimdymų nesusituokus procentas buvo didesnis nei bet kada iki 2007-ųjų.

Vaikų auginimo nesantuokinėje aplinkoje modeliai atskleidžia svarbų klasinį pasidalijimą. Kaip teigiama naujame Brado Wilcoxo ir Wendyʼės Wang iš Šeimos tyrimo instituto pranešime, beveik du trečdaliai (64 procentai) neturtingoms motinoms gimusių vaikų ir daugiau nei trečdalis (36 procentai) vaikų, gimusių darbininkų klasės moterims, gimė ne šeimose; iš viduriniosios klasės ir aukštų pajamų motinų pagimdytų vaikų tik 13 procentų gimė ne santuokoje.

Wilcoxas ir Wang atkreipia dėmesį ir į tai, kad dauguma (56 procentai) viduriniosios klasės ir aukštų pajamų suaugusiųjų nuo aštuoniolikos iki penkiasdešimt penkerių yra vedę, bet tik 39 procentai darbininkų klasės suaugusiųjų ir 26 procentai neturtingųjų yra sukūrę šeimas.

„Šitai sudaro ryškų kontrastą praėjusio amžiaus aštuntam dešimtmečiui“, – sako jie, – „kai praktiškai nebuvo galima suskirstyti susituokusių suaugusiųjų pagal pajamų klases ir dauguma visų klasių suaugusiųjų buvo susituokę.“

Nors Wilcoxas ir Wang sutinka, kad ekonominis spaudimas suvaidino savo vaidmenį menkiau išsilavinusių amerikiečių santuokos kultūros atžvilgiu, jie taip pat aiškina, kada šios tendencijos prasidėjo:

Santuokų skaičiaus mažėjimas ir vieno tėvo šeimų skaičiaus augimas buvo stebimas dar septintojo dešimtmečio viduryje, prieš aštuntojo dešimtmečio ekonomikos pokyčius, smogusius vyrų atlyginimams ir darbo vietų pastovumui. Permainos kultūroje susilpnino ketinimus kurti santuokas anksčiau, nei permainos ekonomikoje ėmė tiesiogiai veikti darbininkų klasės šeimas.

Jeigu politikai norėtų padėti pagerinti neturtingų vyrų ir darbininkų klasės atstovų gyvenimo santuokoje perspektyvą, jie galėtų jiems suteikti geresnes mokymosi ir profesinio lavinimosi galimybes, didinti pajamų mokesčio lengvatas, sumažinti reikalavimus darbo leidimams įsigyti, padidinti išlaidas infrastruktūrai arba, kaip siūlo Wilcoxas ir Wang, vykdant atitinkamas vyriausybines šalpos programas sumažinti ar apskritai panaikinti susituokusių žmonių mokamus mokesčius, kuriuos jie turi mokėti didesnius nei gyvendami nesusituokę.

Vis dėlto net jei politikai viso to imtųsi, poveikis santuokų skaičiui, matyt, būtų minimalus. […] Klasiniai skirtumai dažniausiai atspindi ne vien pajamų, bet ir per dešimtmečius atsiradusius kultūrinius skirtumus. Tų skirtumų nepanaikinsi paprastu politiniu gestu.

Amerikos viešosios politikos instituto mokslininkas Charlesas Murrayʼus ir kiti pabrėžia, kad iš tikrųjų mums reikia keisti kertinius visuomenės požiūrius. Konkrečiau kalbant, reikia, kad vis daugiau neturtingų žmonių ir darbininkų klasės atstovų siektų „sėkmę nešančio nuoseklumo“ (šią frazę pasiūlė Isabela Sawhill ir Ronas Hasinsas iš Brukingso instituto) – baigi vidurinę mokyklą, dirbi pilną darbo dieną ir neturi vaikų, kol nesusituoki.  Kaip teigė sociologas Jamesas Q. Wilsonas, reikia mėginti atgaivinti santuokos kultūrą „ne iš viršaus į apačią, vadovaujantis vyriausybės politika, bet iš apačios, remiantis asmeniniais sprendimais.“

Ką galima pasakyti apie teiginį, kad nepakankamai neturtingų žmonių ir darbininkų klasės atstovų vyrų yra tinkami santuokai? Toks tvirtinimas atrodo per daug fatalistinis. Nėra jokių įtikinamų priežasčių prielaidoms, kad neturtingi vyrai ir darbininkai negali sukurti tokių pačių šeimų kaip viduriniosios klasės ar aukštuomenės atstovai, nepaisant jiems tekusių didesnių ekonominių iššūkių.

Iš tikrųjų vedę neturtingi vyrai gali lengviau įveikti ekonomikos iššūkius ir sulaukti sėkmės dirbdami ne tik todėl, kad santuoka gali padidinti namų ūkio pajamas, bet ir dėl to, kad šeima skatina teigiamą elgesį. Kaip sakė Pensilvanijos universiteto teisės profesorė Amy Wax, „santuoka padaro vyrus darbštesnius, labiau gerbiančius įstatymą ir blaivesnius.“ Visa tai turėdami omenyje, politikai, visuomenės ir kultūros veikėjai turėtų gerokai agresyviau kalbėti apie santuokos privalumus – ypač neturtingose bendruomenėse. […]

Rachelė DiCarlo Currie yra Hudsono instituto, tyrimų centro, skirto nešališkai analizuoti JAV ir tarptautinę viešąją politiką, ekspertė.  Jos tekstus spausdina „Wall Street Journal“, „Weekly Standard“, „National Review“, „Washington Times“, „Books and Culture“, „Washington Examiner“ ir kiti leidiniai. Pagrindiniai Rachelės interesai yra JAV ekonominė politika, socialinis mobilumas ir santykis tarp kultūros ir gerovės.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close