R. Aušrotas: Kino pavasaris – kukliai ir šeimyniškai

Ramūnas Aušrotas

Ramūnas Aušrotas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tarptautinis Vilniaus kino festivalis savo 25-ąjam jubiliejui buvo paruošęs įspūdingą programą. Per dvi savaites buvo ketinta parodyti 120 ilgametražių ir 56 trumpametražius filmus iš 58 skirtingų šalių.  Alas! Sic transit gloria mundi! Dėl korona viruso pandemijos Lietuvoje paskelbus ekstremalią situaciją ir dviem savaitėms įvedus karantiną, visi festivalio renginiai buvo atšaukti, o kino peržiūros iš kino teatrų keliasi į namų kino platformas.[1] Dėl to drastiškai susitraukė filmų programa: šiuo metu „Kino festivalio“ puslapyje galima rasti, kad peržiūrai namuose bus prieinami 69 ilgametražiai ir 30 trumpametražių filmų. Ir nors „Kino pavasaris“ informuoja, kad šis skaičius kasdien vis augs, jau akivaizdu, kad šiemet turėsime kur kas kuklesnį festivalį, nes tikrai ne visoms juostoms jų turtinių teisių turėtojai duos leidimą transliuoti jas nuotoliniu būdu. Peržvelgus namų peržiūroms anonsuojamų filmų programą matyti, kad daugumą jų sudaro filmai, kurie į festivalio programą pateko tarpininkaujant užsienio šalių ambasadoms (Izraelis, Lenkija, Prancūzija, Italija, Kanada), taip pat tie filmai, kuriuos „Kino pavasaris“ paėmė į distribuciją Lietuvos teritorijoje („Kristaus kūnas“, „Balta balta diena“, „Proksima“, „Martinas Idenas“). Tačiau yra ir pliusų: festivalis bus šeimyniškesnis, nes kino filmus žiūrėsime namų aplinkoje, ir pigesnis, nes įsigijus vieną peržiūrą, jei cenzas leis, ja galės mėgautis visi šeimos nariai. Galima prognozuoti, kad taip išsiplės festivalio žiūrovų ratas, nes virtualu būdu festivalyje sudalyvaus ir tie šeimos nariai, kurie dėl šeimyninių aplinkybių apie tai tik galėjo svajoti (pvz. mamos auginančios kūdikius), o be to tokiu būdu festivalis  pasieks visus Lietuvos kampelius. Tad tikrai nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

Kokios šių metų festivalio tendencijos? Kelis metus tarptautiniuose kino festivalyje skambėjo lozungai prieš seksizmą kino režisūroje. Tikriausiai besikeičiantis klimatas kino industrijoje (o kartu ir kino projektų finansavimo taisyklės) lemia, kad festivalių erdvėje ženkliai daugėja moterų režisierių sukurtų filmų. Tokių šių metų „Kino pavasaryje“ – 19. Jie reprezentuoja ne tik lyčių lygybės politiką senai vykdančias Vakarų pasaulio šalis (Švedija, Kanada, Norvegija, Vokietija, Prancūzija), bet ir moterų režisierių balsus iš Rytų Europos (Bulgarija, Serbija, Albanija), Pietų Amerikos (Argentina, Brazilija, Meksika)  ir net Azijos (Pietų Korėja). Tarp lietuviškų ilgo metro premjerų šįkart – tik vyrų filmai, bet prisiminus sėkmingus praeitų metų debiutus – Aistės Žegulytės “Animus animalis: (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)” ir Rugilės Barzdžiukaitės “Rūgštų mišką”, – akivaizdu, kad lietuviškai kino industrijai lyčių disproporcija tikrai negręsia, o seksismo klausimas – gal net ir dirbtinis.

Festivalinė produkcija finansavimą pritraukia iš valstybinių ir (ar) tarptautinių fondų (ES Media programa, Roterdamo kino festivalio fondas), kurių taisyklės ne retai padiktuoja ir temas. Dėl lyčių lygybės politikos kine gausėja “moteriško žvilgsnio” (feminin gaze) perspektyvą reprezentuojančių siužetų, kurių turinys atskleidžia moters pasaulėžiūrą ir pasaulėvoką.  Iš jų rekomenduotini vokietės Ina Weisse „Egzaminas“, serbės Ivanos Mladenović „Ivana Rūsčioji“, albanės Antoneta Kastrati „Laumė“, kroato Jure Pavlović „Matriarchė“, ir žydės Keren Yedaya „Raudoji laukai“. Tiesa,  feministinis diskursas moterišką žvilgsnį paradoksaliai yra sukabinęs su heteronormatyvumo ir lyčių stereotipų kvestionavimu, dėl to „moteriškuose“ siužetuose apie moters išlaisvinimą ir įgalinimą dažnai uždominuoja lesbianizmo tema („Degančios moters portretas“, „Dviese“, „Arima“).[2] Tiems, kurie nori pasinerti į moterišką pasaulį nerizikuodami būti ideologiškai kolonizuojami, rekomenduoju žydo Yaron Shani „Meilės trilogiją“, kurios pirmoji dalis („Atgimimas“) leidžia patirti emocijų, solidarumo ir gydančios draugystės kupiną moteriškąjį, o antroji – „Mano akys“ – panardina į jėga, egocentriškumu ir agresija paženklintą vyrišką pasaulį, gi trečiasis – „Nuogumas“ – ne tik sąmoningai išeina iš stereotipinių lyties raiškos („mačo“ ir „barbės“) vaidmenų, bet ir kvestionuoja naujuosius lyčių stereotipus (stiprios ir savistovios moters tipas).

Dar didesnį iššūkį kine patiria vyriška tapatybė. Vyro kaip tėvo arba nėra (festivalio atidarymo filmas „Proksima“), arba jis nebrandus ir negebantis susitvarkyti su tėviška funkcija („Geri ketinimai“). Ekrane, kaip ir gyvenime, dominuoja infantilaus berniuko, neišaugančio iš savo vaikystės fantazijų ir pomėgių pasaulyje, portretas. Festivalyje net keletas filmų, kuriuose katarsine forma pateikiami stebukliniai vyro brandos scenarijai (ukrainiečių hipsteriška kelio komedija „Neįgarsintos mintys“, tradicinio belgų juodojo humoro virtuvė „Patrikas“, lyriška latvio Gints Zilbalodis animacinė fantazija – kvestas „Toli nuo namų“). Šiek tiek vilties vyrui kaip sutuoktiniui ir tėvui palieka nostalgija dvelkiantis italės Ginevra Elkann „Norėtum!“ (su blyškaiveide Alba Rohrwacher, matyta filmuose „Laimingasis Ladzaro“ ir „Įkyri malonė“). Prancūzo Nicolas Vanier juostą „Suteik man sparnus“ kalbančią apie tėvystės galią ir animacinę juostą „Garsioji meškinų invazija į Siciliją“, metaforiškai nagrinėjantį komplikuotą tėvo ir sūnaus santykį, bus smagu pažiūrėti su visa šeima.

Dar liūdniau pasidaro, kai bandai kine ieškoti vyrišką draugystę (philia) paliečiančių filmų. Visuomenėje vykstanti ir medijų skatinama seksualizacija sparčiai veda į meilės redukciją iki seksualinio santykio. Tarp festivalio filmų, kurių centre vyro – vyro santykis, dauguma homoerotinio arba homoseksulinio turinio. Toks jausmas, kad kine vyksta „draugužių filmo“ („budy movie“) žanro nunykimas. Maloni išimtis festivalio žiūrovams bus prancūzo Guillaume Nicloux absurdo komedija gerontologijos tema „Tiesiog nuostabu“ kurioje smukiais groja du senstantys, bet žavesio nestokojantys senukai: Michel Houellebecq ir Gérard Depardieu. Kaip juokaujama filme, iki pilnos laimės trūksta tik Sylvesterio Stalonės.

Kinas yra negailestingas savo laiko veidrodis.  Jis rodo, kad šiuolaikinė spontaninių emocijų ir pramoginio sekso kartą vis labiau linkusi trinti lyčių skirtumus ne tik gyvenime, bet ir lovoje („Tu verta geresnio“, „Matijas ir Maksimas“). Tokiame kontekste Claude Leloush bandymas antram gyvenimui prikelti  legendinį duetą Anouk Aimée ir Jean-Louis Trintignant filmo „vyras ir moteris“ ( 1966) tęsinyje  „Gražiausi gyvenimo metai“, stiliaus ir turinio prasme atrodo kaip anachronizmas.

Paradoksalu, bet iš socialinių tabu išsivadavusiame vakarų pasaulyje nebelieka siužetų, kurie keltų moralinius klausimus. Gerovės valstybėje apsiribojama gerovės valstybės kritika, pasireiškiančia vartojimo („Aniara“) ir emigrantų išnaudojimo („Skiriamieji ženklai“) tema. Iš keleto emigrantų dalią vizualizuojančių filmų rekomenduoju atkreipti dėmesį į realistinį latvio Juris Kursietis filmą „Olegas“ (įtikinamas lietuvo Valentino Novopolskio vaidmuo) ir empatišką korėjietės Sung-A Yoon dokimentinę juostą „Užjūris“, kuri panardina į kelių moterų, besiruošiančių darbui užsienyje, kasdienybę. Tiesa, dar įgeliama fundamentalioms religinėms bendruomenėms, kurios sekuliariai visuomenei kelia paranojišką baimę („Disko“).

Atgaivos šioje situacijoje duoda travelogai. Filmai perkeliantys į kitą (ne vakarietišką) kultūrinį kontekstą yra ne tik gražūs akiai, bet turi ir moralinį nervą: rumunų „Akasa, mano namai“ kelia klausimą apie valstybės intervencijos, net ir geru tikslu, į šeimos sistemą pagrįstumą, tibetiečio „Balionas“ vizualizuoja kinų vieno vaiko politikos ir religinės tradicijos (budizmo) nuostatų susidūrimą, albanų „Laumė“ kalba apie karo traumos įtaką šeimos ir bendruomenės gyvenimui, sudaniečių „Tu mirsi dvidešimties“ liudija apie religinių prietarų žmogui daromą žalą, o į Keniją nukeliantis „Paskutinis patinas žemėje“ primena apie žmogui būdingą egocentrišką požiūrį į Dievo kūrinius.

Intelektualaus kino gerbėjams dera nepraleisti dviejų ekranizacijų. Naujosios rumunų bangos flagmanas Cristi Puiu remdamasis  filosofo Viktoro Solovjovo kūryba („Trys pokalbiai“) sukūrė filosofiniais dialogais prisodrintą ir vizualiai rafinuotą juostą „Dvaras“, o naujosios kartos Italijos režisierius Pietro Marcello dekonstruoja Jacko Londono „Martiną Ideną“, iš XIX a. atėjusių veikėjų lūpomis svarstydamas XX a. politines idėjas. Abu  – estetiniu požiūriu nepriekaištingos formos, primenantys, kad tikrą kiną reikia žiūrėti tik kino ekrane.

Abejingų neturi palikti lenko Jano Komaso filmas „Kristaus kūnas“, pasakojantis tikrais faktais paremtą istoriją apie iš pataisos darbų kolonijos išleistą jaunuolį (Bartosz Bielenia), kuris apsimeta kunigu ir laikinai pavaduoja mažos parapijos kleboną, nusprendusį be vadovybės žinios išvykti gydytis. Juosta klausianti, ar per nusikaltėlį gali veikti Dievo malonė, surezonuos katalikiškame pasaulyje, na o nuo tikėjimo atokiau esančius asmenis sužavės neidealizuotas ir žmogiškas iš zakristijos išeinančios bažnyčios paveikslas.

Norisi išskirti dvi lietuvių filmų premjeras: Jurgio Matulevičiaus “Izaoką” ir Karolio Kaupinio “Nova Lituania”. Ambicingai skamba Jurgio Matulevičiaus bandymas sujungti A. Škėmos literatūrinio apsakymo emociją, istorinius įvykius „Lietūkio“ garaže ir jų interpretaciją panaudojant „filmo apie filmą“ formą, konstruojant pasakojimą apie holokaustą ir jo atmintį. Lietuviško kino patirtis rodo, kad fiasko istorinio filmo žanre leidžia išvengti blaivus ir nuoseklus scenarijus („Ekskursantė“, „Sutemose“). Bus įdomu pamatyti, kaip kino teoretikui Nerijui Milieriui pavyko temą suvaldyti popieriuje, o Jurgiui Matulevičiui – režisieriaus kėdėje.

Atrodo, kad stilistiškai vieninga (klausimas tik ar ne nuobodi?) bus Karolio Kaupinio juosta „Nova Lituania“, ekranizuojanti K. Pakšto alternatyvios Lietuvos viziją. Dėl karantino Lietuva kurį laiką jau gyvena visuomeninio gyvenimo egzilyje, tad šis lėto tempo ir atrodo, kad specifinio lietuviško humoro, filmas – kaip ir į temą. Bus gera proga iš pasąmonės iškelti ir apsvarstyti lietuvius kamuojančius chroniškus nepasitenkinimo valdžia, eskapizmo jausmus, pasireiškiančius vartojimo kultūra ar atsigręžiančius prieš savo tautą ir kraštą emigracija ar kosmopolitizmu, arba, atvirkščiai, per stipria identifikacija su ja.

P.S. Deja, nors abu filmai įtraukti į festivalio konkursinę programą, eilinis žiūrovas jų neišvys. Autoriai savo filmų nesutiko rodyti nuotoliniu būdu, tad teks palaukti, kai jie bus išleisti į kino ekranus. Tikėkimės, kad jūs ir aš šios gražios dienos sulauksime. O kol kas, kaip dera lietuviams, pakentėkime.

[1] Kaip skelbiama „Kino pavasario“ interneto svetainėje, dvi savaites bus galima žiūrėti „Kino pavasario“ filmus keturiose platformose: televizijos TELIA TV filmų nuomoje, internetinėje namų kino platformoje „Žmonės Cinema“, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“ ir kino platformoje „Kinofondas“. Konkretūs filmai platformose bus paskelbti ir jų peržiūras bus galima įsigyti nuo kovo 19 d. Jau įsigiję bilietus žiūrovai galės juos arba gražini arba pasikeisti į peržiūrą namuose.

[2] Kai kurių filmų homoerotines temas galima pateisinti (pvz. Švedų “Aniaroje” tapoma distopinė ateities visuomenė), tačiau kiti yra atvira ideologinė kolonizacija, kuria, pasinaudojant estetinėmis priemonėmis, siekiama pripratinti visuomenę prie vienalytės meilės idėjos („Degančios moters portretas“, „Dviese“, „Arima“).

Ramūnas Aušrotas yra kino kritikas, laidos apie kiną „Kitas kadras“ radijo stotyje XFM vedėjas.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close