Kaip krikščionybė sukūrė kapitalizmą

 | Michaelis Novakas

Paprastai manoma, kad kapitalizmas suklestėjo Švietimo epochoje – aštuonioliktame amžiuje – ir, kaip Švietimo epocha, susilpnino organizuotą religiją. Bet iš tikrųjų svarbiausias pirmųjų kapitalizmo daigų laukas buvo viduramžių katalikų bažnyčia. Maxas Weberis kapitalizmo lopšiu vadina moderniuosius protestantiškus miestus, bet šiandienos istorikai teigia, kad kapitalizmas gerokai anksčiau radosi žemdirbiškuose regionuose, kur vienuolynai – ypač cistersiečių vienuolynai – ėmėsi racionalizuoti ekonominį gyvenimą.

Istorikas Randallas Collinsas rašo, kad bažnyčia, labiau nei koks kitas veiksnys ar institucija, Weberio žodžiais tariant, parengė prielaidas kapitalizmui – įtvirtino lygybę įstatymų atžvilgiu ir biurokratiją, padedančią racionaliai spręsti ginčus, specializuotą mobilią darbo jėgą, institucinį pastovumą, sąlygojantį iš kartos į kartą perkeliamas investicijas ir ilgalaikes sutelktas intelektines, fizines pastangas, todėl leidžiantį ilgainiui sukaupti kapitalo, taip pat įžiebė norą atrasti, domėtis verslu, kaupti turtą, imtis naujų sumanymų.

Protestantiška etika be protestantizmo

Įsigalėjus viduramžiams (1100 – 1300 m.) žmonės stulbo nuo didelių mechaninių laikrodžių, naujos įrangos, skirtos vėjo ir vandens malūnams, vežimų ir vežimaičių patobulinimų, naujo pavidalo pakinktų nešuliniams gyvuliams, vairo po jūras plaukiojantiems laivams, monoklių ir didinamųjų stiklų, lydomos geležies ir geležies dirbinių, kalamo akmens ir naujų vėjų architektūroje. Taigi iki 1300-ųjų  buvo išrasta ir pradėta naudoti tiek daug naujų mašinų, jog istorikas Jeanas Gimpelas 1976-aisiais parašė knygą, pavadintą „Viduramžių pramonės revoliucija“ (The Industrial Revolution of the Middle Ages).

Tačiau be augančio kapitalizmo tokie technologiniai atradimai būtų taip ir likę niekam nenaudingomis naujovėmis. Jie retai kada būtų patekę į paprastų žmonių rankas mikliai mainantis; entuziastingi konkurentai jų nebūtų tyrinėję, sparčiai kopijavę ir tobulinę. Visa tai tapo įmanoma verslui, prekybai ir konkurencijai pajutus laisvę, o laisvę savo ruožtu suteikė katalikų bažnyčia.

Bažnyčiai priklausė beveik trečdalis visų Europos žemių. Kad galėtų administruoti tokias didžiules valdas, ji įsteigė visame žemyne galiojančią kanonų teisę, kurios turėjo laikytis imperija, šalis, baronija, vyskupija, religinis ordinas, privilegijas gavęs miestas, gildija, brolija, pirkliai, įmonininkai, prekybininkai ir t.t. Bažnyčia parūpindavo vietinių ir regioninių arbitrų, juristų, derybininkų ir teisėjų, taip pat įtvirtino tarptautinę „kanonų teisės lotynų“ kalbą.

Svarbų vaidmenį gimstant kapitalizmui suvaidino net ir vėl sureikšmintas dvasininkų celibatas. Bažnyčios skatinamas aiškus pareigų ir asmens atskyrimas nutraukė tradicinį ryšį su šeima ir nuosavybe, puoselėtą feodalizmo periodu, kruopščiai planuojant santuokas. Europoje ėmė rastis neįtikėtinai gerai motyvuotos, išsilavinusios, specializuotos mobilios darbo jėgos.

Cistersiečiai vengė aristokratiškų sėsliųjų benediktinų metodų; atsiplėšę nuo feodalizmo jie ėmė garsėti kaip verslininkai – sumaniai tvarkė apskaitas, pelną paskirdavo naujiems sumanymams įgyvendinti, pasišalindavo, kai būdavo būtina, pasinaudodavo naujomis galimybėmis, kai pasitaikydavo proga. Centrinėje Prancūzijoje jie dominavo prekybos geležies dirbiniais srityje, Anglijoje juos domino vilna (eksportui). Jie buvo linksmi ir energingi. Jie, kaip rašo Collinsas, „pasižymėjo protestantiška etika be protestantizmo.“

Kadangi cistersiečių buvo nedaug, jiems reikėjo darbą lengvinančių įrenginių. Jie aktyviai spartino technologinį progresą. Jų vienuolynai – „ekonomiškai efektyviausi vienetai, kokius tik Europa (o gal net ir visas pasaulis) kada nors buvo mačiusi“, – rašo Gimpelas.

Taigi brandžių viduramžių bažnyčia sudarė sąlygas rastis garsiajai F. A. Hayeko „spontaniškai rinkos tvarkai“. To negali nutikti įstatymų nepažabotais chaotiškais laikais; kad kapitalizmas funkcionuotų, jam reikia taisyklių, sąlygojančių numanomą ekonominį aktyvumą. Pagal tokias taisykles viskas vyksta taip: jeigu Prancūzijai reikia vilnos, gali suklestėti anglas avių augintojas, nes pirmiausia jis padidins savo bandą, pasirūpins našiu avių kirpėjų ir vilnos šukuotojų darbu ir pasistengs, kad krovinys būtų greičiau ir geriau nugabentas.

1991-aisiais savo enciklikoje Centesimus Annus popiežius Jonas Paulius II pabrėžia, jog svarbiausias šalių gerovės pagrindas – žinios, mokslas, išmanymas, atradimas; šiandienos žargonu kalbant – „žmogiškasis kapitalas“. Raštingumas ir mokslas buvo svarbiausi tokių viduramžių vienuolynų varikliai; žmogiškasis moralinis ir intelektinis kapitalas jiems buvo svarbiausia ekonominė nauda.

Popiežius taip pat giria modernią įmonę už sukurtą atitinkamą modelį, leidžiantį  atskiro žmogaus talentus nukreipti bendram firmos labui. Ir už šį idealą esame skolingi brandžių viduramžių religiniams ordinams – ne tik benediktinams ir cistersiečiams, bet taip pat ir trylikto amžiaus pradžios dominikonams ir pranciškonams.

 

Šuolis į progreso tūkstantmetį

Tuometis naujasis kanonų teisės kodeksas stengėsi puoselėti teisinį principą, jog tokios bendruomenės kaip kapitulos ar dar anksčiau vienuolynai galėtų veikti kaip juridiniai asmenys. Kaip teigia Collinsas, popiežius Inocentas IV pelnė „modernių įmonių mokslo tėvo“ pravardę. Gindamas naujų pranciškonų ir dominikonų bendruomenių teises nuo nevienuolių ir Paryžiaus universiteto profesorių pasauliečių, Tomas Akvinietis parašė vieną iš pirmųjų ginamųjų kalbų, užstodamas „pilietinės visuomenės“ laisvuosius susivienijimus ir prigimtinę žmonių teisę steigti įmones.

Katalikų bažnyčia padėjo įžiebti įspūdingo ekonominio progreso tūkstantmetį. 1000-aisiais po Kristaus visame pasaulyje buvo vos du šimtai milijonų žmonių; dauguma jų gyveno baisiame skurde, kęsdami įvairias tironijas, kamuojami nevaldomų ligų protrūkių ir pilietinių neramumų. Ekonominis išsivystymas nulėmė tai, kad dabar šiame pasaulyje gali išsimaitinti daugiau nei šeši milijardai žmonių, gyvendami žymiai geriau ir beveik tris kartus ilgiau nei prieš tūkstantį metų.

Jokiame kitame pasaulio kampelyje už Europos (ir Europos vaikų šalies kitapus vandenyno) ribų ekonomika nevaidino tokio  svarbaus vaidmens, neišaugino tokios daugybės viduriniosos klasės atstovų, kažkada gyvenusių skurdžiai, neįkvėpė tokios daugybės išradimų, atradimų ir kasdienio gyvenimo patobulinimų ir taip galingai nesumažino seniai visus kamavusių baisių ligų ir negalavimų.

Ekonomikos istorikas Davidas Landesas, save vadinantis netikinčiuoju, sako, kad pagrindiniai Vakarų civilizacijos didžiųjų ekonominių pasiekimų veiksniai yra iš esmės religiniai:

  • atradimo džiaugsmas supratus, jog žmogus sukurtas pagal Dievo, vadinamo kūrėju, paveikslą;
  • sunkiam ir geram fiziniam darbui priskiriama religinė vertė;
  • teologinė kūrėjo ir jo sukurtojo atskirtis – gamta priklausoma nuo žmogaus, todėl žmogus nėra apsuptas visokiausių tabu;
  • žydams ir krikščionims būdingas linijinio, o ne cikliško laiko suvokimas, kuris ir nulemia progresą;
  • pagarba prekybai.

 

Mielaširdyste praturtintas kapitalizmas

Pasauliui įžengus į trečią tūkstantmetį galime viltis, kad po kelių drąsą praradusių kartų bažnyčia atgaus senąjį pasitikėjimą ekonomine tvarka. Vargu ar dar kas nors galėtų padėti išbristi iš skurdo visiems pasaulio vargšams. Bažnyčia galėtų imtis vedlio vaidmens pateikdama religinę ir moralinę viso pasaulio vertą viziją, ir tame pasaulyje visiems galiotų tie patys įstatymai, o kiekvieno žmogaus talentai tarnautų visų gerovei.

Manau, kad popiežius šitai ir turi omenyje kalbėdamas apie „meilės civilizaciją“. Kapitalizmas turi būti įkvėptas šios kuklios meilės dovanos vardu mielaširdystė, kurią Dantė apibūdino kaip „meilę, išjudinančią saulę ir žvaigždes“. Tokia meilė sukviečia į būrį šeimas, draugijas ir tautas. Dabartinė daugeliui būdinga tendencija kapitalizmo dvasią grįsti pliku materializmu yra tiesiausias kelias į ekonominį nuosmukį. Sąžiningumas, pasitikėjimas, komandinis darbas ir pagarba įstatymui yra dvasios dovanos. Jų nenusipirksi.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close