Kaip Leonardo da Vinciʼs mus gali pamokyti smalsumo

 |  RT Vadenas 

Šiuo metu vėl labai daug kalbama apie Leonardo da Vinciʼį. CBS News visai neseniai parengė apie jį specialų pranešimą. Kitas Leonardo (DiCaprio) ketina apie jį kurti biografinį filmą. Walteris Isaacsonas (Steveʼo Jobso, Benjamino Franklino ir Alberto Einsteino biografas) ką tik išleido naują Leonardo da Vinciʼo biografiją, kurioje kuriamas didžiojo Florencijos meistro, kuriam labiau rūpėjo procesas, o ne galutinis produktas, portretas. Isaacsonas, savaime suprantama, atiduoda duoklę ir tokiems šedevrams kaip „Paskutinė vakarienė“ ir „Mona Liza“, bet knygoje daugiausia kalbama apie Leonardo užrašų knygeles, leidžiančias į jį pažvelgti praskleidus uždangą ir mėginant suprasti, kaip neprilygstamasis genijus dirbo. Pagrindinė šios nuostabios knygos tema – niekada neslopstantis Leonardo smalsumas.

Leonardo, be kita ko, buvo stebėtojas, atsidavęs siekiams aiškintis gamtą. Visiems žinoma, kad jis skrodė žmonių lavonus norėdamas geriau suprasti raumenyną ir kaulų struktūrą. Jis taip stengėsi kuo tiksliau pavaizduoti žmogaus figūrą, kad praėjus keleriems metams po žmogaus piešinio, vėl ėmėsi taisyti vieną detalę supratęs, jog vaizduodamas kaklo raumenį padarė anatominę klaidą.

Leonardo domino gamtos vienovė, pavyzdžiui, kaip žmogaus plaukų garbana susijusi su sūkuriuojančiu vandens verpetu. Jis piešė ieškodamas panašumų tarp upių intakų, medžių šakų ir žmogaus organizmo kraujo indų. Ir vis dėlto jis nebuvo patenkintas tokiais paviršutiniais lyginimais. Savo stebėjimus jis tikrino atlikdamas mokslinius eksperimentus, tapydamas, kurdamas nuotekų ir vandens sistemas, šimtais metų pralenkdamas laiką.

Taip pat, žinoma, kad kitaip nei jo amžininkai menininkai, Leonardo, tapydamas žmones, nemėgo aiškių tamsių kontūrų dėl vienos paprastos priežasties – tikrame gyvenime žmones matome kitaip. Jis nuolat tyrinėjo šviesą ir tai, kaip žmogaus akis ją sugauna, todėl galiausiai padarė perversmą dailės pasaulyje, trimatę erdvę pavaizdavęs dvimatėse drobėse.

Skaitant Isaacsono knygą man atsivėrė akys; gali būti, kad Leonardo smalsumo – poreikio stebėti ir suprasti pasaulį – būtent dabar labai reikia mūsų kultūrai. Esame atsiriboję nuo fizinio pasaulio labiau nei bet kada per visą istoriją. Ištisą šimtmetį mes po truputį kėlėmės iš ūkių ir sodybų kurdamiesi miestuose, todėl ir tolome nuo gimimo, augimo, senėjimo ir mirties procesų. Pramonės amžiui užleidus kelią žinių ekonomikai, vis daugiau dirbame su produktyvumą didinančiais kompiuteriais ir vis mažiau su konkrečiais fiziniais daiktais. Naudodamiesi Amazon paslaugomis ir Netflix transliacijomis galime neiškelti iš namų kojos, o jeigu ir nuspręstume kur nors išeiti, Waze ar Google Maps mus nuvestų, kur tik reikia, nė nestebint mus supančios aplinkos.

Šiandien retas kuris imasi nuosekliai gvildenti kokią nors temą. Nebereikalaujame iš vaikų įsiminti svarbių faktų apie istoriją, gamtą ar valdžios sistemą. Ir kam to reikia?! Jeigu jie norės ką nors sužinoti, pasinaudos Google, tiesa? Viskas būtų gerai, jeigu šaltiniai, kuriais kliaujamės, mums pateiktų faktus tiesiogiai iš tikro pasaulio. Deja, labai dažnai sužinome faktus iš kažkelintų lūpų, atsitiktinai iškraipytus ar pakeistus tyčia.

Į šį pasaulį atėjome ne tam, kad nuolat mėgautumėmės patogumu ar blaškytumėmės skaitmeninėse erdvėse. Turime mokytis iš meistro – padėkite „iPhoneʼus“, išeikite į tikrą pasaulį, stebėkite.

Kai buvau mažas, mes su šeima vakarais eidavome pasivaikščioti po apylinkes, ir tėtis mus mokydavo medžių pavadinimų. Jis skindavo lapus ir aiškindavo kiekvienai rūšiai būdingas ypatybes. Aišku, jokios praktinės naudos iš to negavome. Tiesiog mums buvo smalsu. Mes žavėjomės pasauliu. Šiandieną su vaikais ir žmona vaikštinėdamas po Dalaso kvartalus taip pat matau niekada mažų lapelių nenumetančius ąžuolus ar šalikelėse liūdinčius gluosnius. Kai vaikštau šiandieną, mano rankos dažniausiai būna užimtos, nes stumiu vežimėlį, todėl retai kada pakeliu kokį lapą, bet man ir nereikia. Ir dabar jaučiu vaškinio magnolijos lapo tekstūrą ir savo tėčio entuziazmą.

Kad įdarbintumėte smalsumą, jums nebūtina domėtis medžiais – gal turite kokį kaimyną ir galite pasidomėti jo gyvenimo istorija, gal su vaiku galėtumėte perrinkti variklį (ypač jei nežinote, kaip tai daryti), mokytis naujos kalbos ar groti kokiu nors instrumentu, paskaityti kokį laikraštį, su kurio pozicija nesutinkate, gal galite pamėginti būti atviras viskam. Mokykitės ko nors, nesvarbu ko, kol viską perprasite. Negalime visi būti kūrybingi genijai, bet labiau smalsaudami ir aiškindamiesi, koks tasai tikrasis pasaulis ir jame vykstantys įvykiai, galėtume praturtinti savo vidinį gyvenimą, pagerinti darbą ir patobulinti viešąjį diskursą.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close