Ką Google žino apie tavo fantazijų pasaulį

 | Naomi Schaefer Riley

Kada į pasąmoninius potraukius derėtų žvelgti kaip į fantazijas, o kada jie atskleidžia reikšmingų faktų apie vidinį mūsų gyvenimą? Šis klausimas slypi ir neseniai atliktų tyrimų aiškinantis, kaip žmonės naršo po internetą, potekstėje. Sethas Stephensas-Davidowitzius, buvęs Google duomenų tyrėjas, naujojoje savo knygoje „Meluoja visi“ (Everybody Lies) naudojasi paieškos internete duomenimis norėdamas geriau pažinti žmones.

Neseniai The Atlantic paskelbtame interviu korespondentė Olga Khazan kalba apie Stephenso-Davidowitziaus atradimą, jog internete žmonės dažniau ieško pornografijos nei informacijos apie orus. „Tačiau tik 25 procentai vyrų ir 8 procentai moterų prisipažins tyrėjams, jog sklaido pornopuslapius“, – rašo ji. Ir net nežinau, kas labiau pribloškia – ar faktas, kad apie seksą žmonės galvoja dažniau nei apie orus, ar faktas, kad žmonės nenori pasisakyti nepažįstamiesiems žiūrintys pornografiją.

Taigi Khazan klausinėjo Stephenso-Davidowitziaus apie „pornografiją, demonstruojančią smurtą prieš moteris“.

Jis atsakė:

Pornografija – plati tema, bet, mano nuomone, labiausiai stebina tai, jog pornografija gerokai populiaresnė tarp moterų nei tarp vyrų. Moterų tarpe smurtinė pornografija yra pats populiariausias pornografijos žanras. Smurtinių pornovaizdų ieško maždaug dvigubai daugiau moterų nei vyrų. Žinoma, kyla pavojus, kad tai išgirdę žmonės ims manyti, jog prievartavimas – ne toks jau ir siaubingas nusikaltimas, nors taip nėra. Beje, smurtinė pornografija – tik fantazijos, nereiškiančios, jog moterys visa tai norėtų patirti iš tikrųjų.

Išvada trikdanti. Matyt, žmonių naršymo internete įpročiai tyrinėjami norint ką nors atskleisti apie jų mąstymą ir elgesį. Liberalams kone galva apsisuko, kai prieš kelerius metus buvo atskleista, kad Jutos gyventojai daugiau domisi pornografija nei kurios nors kitos valstijos žmonės. Ten gyvenantys mormonai neliko ištikimi savojo tikėjimo dogmoms ir pasidavė seksualių grafinių atvaizdų vilionėms. Bet jeigu jie būtų nuoširdesni patys sau, daugiau mąstytų apie savo seksualumą, stengdamiesi uždrausti pornografiją nė nemėgintų griebtis įstatymų, kaip kažkada bandė daryti.

Net ir populiarusis romanas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, kurį moterys galėjo anonimiškai perskaityti pasinaudojusios e-readers, atvėrė galimybes komentarams apie tai, ko jos nori iš tikrųjų. Kiekvienas moterims skirtas žurnalas spausdino sekso skiltis, paremtas knygomis (arba filmais), todėl visos galėjome pamąstyti apie mumyse slypinčias visa valdančias sekso sadistes.

Bet vos tik pradedama kalbėti apie moterų internetines smurtinio sekso ar net prievartavimų pornografijos paieškas, mes neva privalome turėti omenyje, kad tai – tik fantazijos. Tai gal mūsų paieškos internete iš tikrųjų nė nėra signalas, liudijantis, ko iš tikrųjų norime.

Žinoma, kalbant apie pornografiją, iš dalies bėda yra ta, kad pornografija ne tik atspindi, ką žmonės įsivaizduoja ar apie ką fantazuoja. Pornografija pametėja minčių apie tai, ką jie galėtų įsivaizduoti.

Pavyzdžiui, nauji Harvardo universitete atlikti tyrimai rodo, jog septyniasdešimt šeši procentai moterų ir aštuoniasdešimt du procentai vyrų sutiko arba neutraliai pažvelgė į šį teiginį: „Moterims atrodo seksualu, kai vyrai su jomis šiurkštokai elgiasi.“ Tyrėjai daro išvadas: „Faktas, kad per pastarąjį dešimtmetį gerokai daugiau paauglių ir jaunų suaugusiųjų reguliariai žiūri pornografiją, gali kurstyti tam tikras neapykantos moterims ir jų žeminimo formas.“ Menki juokai.

Gal svarbiausia ne tai, kad mūsų paieškos internete slapta atskleidžia kai kurias mūsų pačių puses, kurias nuo savęs slėpėme ar gniaužėme negalėdami naudotis internetu. Gal svarbiausia tai, jog internetas, rodos, iš esmės keičia slapčiausią mūsų savastį – provokuoja fantazuoti apie tai, ko be interneto nė nebūtume įsivaizdavę.

Kiek žmonių prieš penkiasdešimt metų būtų pamanę, kad juos galėtų sujaudinti prievartavimas, zoofilija ar sadomazochizmas? Taip, tokie reiškiniai egzistavo ir tada, bet dauguma žmonių gyveno apie juos per daug nemąstydami. Jie netramdė tokių geismų, nes dažniausiai nė nemanė, kad būtų įmanoma šito geisti. Gal ir tiesa, kad „visi meluoja“, bet žvalgydamiesi į Google paieškas prie tiesos nepriartėsime.

Naomi Schaefer Riley yra amerikiečių žurnalistė, lektorė bei tinklaraštininkė rašanti „The New York Post“ ir kitiems portalams.

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close